Gatvėje sutikę vilnietį Justą Kulikauską (25 m.) niekada nepamanytumėte, kad jis – violončelės genijus, savo muzika užburiantis sales. Platūs pečiai, itin trumpai kirpti plaukai ir prigludusi odinė striukė sudaro įspūdį vyruko, kurio nenorėtum sutikti naktį atokioje gatvėje, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Garsios violončelininkų dinastijos atstovas Justas ir pats kvatojasi: „Visada buvau tas, kuris išsišoka.“ Užtat išskirtinumas, patrauklumas ir ekspresyvumas pelnė J.Kulikauskui pripažinimą skirtingose srityse. Justo vardą žino ir tie, kuriems klasika visai nė motais.
Pasislėpęs po Kulifornia slapyvardžiu jaunas vyras kuria „R'n'B“, šokių, elektroninę ir populiariąją muziką, bendradarbiauja su tokiais dainininkais kaip Jurgis Didžiulis ar Urtė Šilagalytė. Pasivadinęs Amazing Cello jis violončele atlieka populiarius kūrinius. Nepamirškime ir jo indėlio į visame pasaulyje garsų Gedimino Gelgoto Naujų idėjų kamerinį orkestrą („NI & Co“). Nuo dvejų metų stryką laikyti išmokęs Justas šių metų pavasarį pristatė ir pirmąjį solinį albumą violončelei.
Bet muzika toli gražu nėra visas J.Kulikausko gyvenimas. Laisvalaikiu vaikinas treniruojasi tekvondo. Tekvondo treniruotes Justas lanko 16 metų ir jau turi juodąjį diržą.
Apskritai Justas dievina viską, kas priverčia širdį smarkiau plakti. Todėl aštuonerius metus violončelininkas važinėjo riedlente, jaučia silpnybę greitiems automobiliams ir trokšta išbandyti šuolį parašiutu.
– Daugelis pasakytų, kad toks laisvalaikis nėra suderinamas su klasikinės muzikos atlikėjo įvaizdžiu.
– Bene visi žmonės stebisi, kaip galiu užsiimti tokiu sportu kaip tekvondo, kaip nesibaiminu dėl rankų.
Tačiau mano propaguojamos sporto šakos – daugiausia kojų sportas. Aišku, gali būti visokių traumų, bet vis pavyksta jų išvengti.
– Pats save laikote tradiciniu violončelininku?
– Nemanyčiau. (Juokiasi.) Turiu visą įmanomą klasikinio violončelininko bagažą, bet tai, ką dabar darau ir noriu ateityje daryti, nėra tradiciška. Noriu klasiką naujai pateikti šiuolaikinei publikai. Lietuvoje dar yra stebėtinai gera ir jauna publika, o visur kitur Europoje klasika miršta.
Tikiu, kad klasiką reikėtų palikti tokią pat, bet atlikėjas turi surasti būdą, kaip išreikšti save per ją. Manau, klasika miršta todėl, kad ją visi atlieka taip, kaip ji turėjo būti atliekama prieš šimtą ar daugiau metų. Niekas negalvoja, kad svarbiausia – saviraiška.
Visai nesvarbu, kokia muzika tai būtų. Tereikia ją neišdarkant apgaubti savo šydu, kad būtų galima labiau suprasti. Tarkime, jei ateitų senovės lietuvis ir imtų su mumis šnekėtis tarmiškai, nelabai jo suprastume. Bet jei jis tą patį pasakytų šiuolaikine kalba, viskas būtų aišku.
– Grojate nuo ketverių. Vaikams repeticijos gali atrodyti nuobodžios, kai jų draugai žaidžia kieme. Ar jums niekada nesinorėjo mesti muzikos?
– Net minties tokios neturėjau. Tiesa, buvo trumpas etapas paauglystėje, kai nedaug grojau, mieliau pasėdėdavau prie kompiuterio ar laiką leisdavau su draugais. Bet viskas pasikeitė, kai pradėjau mokytis Šiuolaikinės mokyklos centre. Užsimaniau groti, dirbti ir tobulintis.
– Jei nebūtumėte muzikantas, ką veiktumėte?
– Net neįsivaizduoju, ką dar galėčiau veikti. Būčiau turėjęs gimti kitoje šeimoje, kad negročiau. (Juokiasi.)
– Dažnai meno sričių atstovai nenori, kad jų vaikai eitų jų pėdomis. Ar kada nors galvojote apie tai, kaip elgtumėtės tokiomis aplinkybėmis?
– Jei mano vaikai parodys susidomėjimą, gabumus, tikrai skatinsiu juos groti. Manau, verta tai daryti, jei matai, kad vaikas gabus.
– O kaip materialinės gerovės siekis? Juk taip ir girdime atlikėjų skundus, kad iš muzikos, juolab klasikinės, sunku pragyventi.
– Man atrodo, kad uždarbis yra tolygus atlikėjo, kūrėjo ar prodiuserio aktyvumui. Viskas priklauso nuo to, kiek jis aktyvus, kiek prisitaiko prie tą akimirką vyraujančių tendencijų, sugeba užčiuopti aktualijas ir stengiasi kuo daugiau dirbti.
Tas, kuris sako, kad iš muzikos neįmanoma pragyventi, labai klysta. Muzika nėra verslas, bet tokia gali tapti, jei esi labai gabus ir žinai, ką daryti, kad išsiskirtum.
– Ar jums svarbu, kokius drabužius vilkite, kokį automobilį vairuojate?
– Svarbiausia, kaip jaučiuosi turėdamas tą daiktą. Man nesvarbu, kad tai yra vienos ar kitos firmos daiktas, bet rūpi, ar man tas daiktas tinka, ar su tuo drabužiu jaučiuosi geriau.
– Ką patartumėte tam, kuris lyg ir jaučia esąs ne savo rogėse, bet stinga drąsos ką nors keisti?
– Pirmiausia siūlyčiau daugiau bendrauti su tais žmonėmis, kurie užsiima ta veikla, kuria ir tu nori užsiimti. Stabdai save, jei bendrauji tik su tais, kurie nėra susiję su trokštamu darbu arba visai nepriima tavo idėjų. Nebūtina jų palikti praeityje, bet jeigu tavo širdis nori eiti ten, kur tavęs nėra, tau reikėtų pradėti megzti naujas pažintis.
Kai pamatai pasiteisinusią riziką, drąsą imtis aplinkinių kritikuojamos idėjos, pajunti įkvėpimą, kad ir tu gali. Kiekvienam žmogui reikia pastūmėjimo. Pačiam labai sunku tai padaryti.
– Jei neribotų nei laikas, nei erdvė, su kuo norėtumėte pavakarieniauti?
– Norėčiau pasikalbėti su will.i.am iš grupės „Black Eyed Peas“. Man labai patinka jo novatoriškumas, veržlumas.
Jis labai aktyvus, nuoširdus žmogus, užsiimantis labdara, darantis daug gero bendruomenei, kurioje užaugo. Visa tai kyla iš jo muzikos, kurioje jis dar niekada neįstrigo. Jis vis keičiasi, o jam jau nebėra 25-eri kaip man. Tai labai žavi.
– Iš kur semiatės naujų idėjų?
– Tiek iš problemų, tokių kaip karas, tiek iš teigiamų jausmų, tokių kaip meilė. Kai pajuntu įkvėpimą, atsisėdu, pamirštu laiką ir kuriu tol, kol atsipeikėjęs pamatau, jog ką nors sukūriau.
– Artimieji nepriekaištauja tokiomis įkvėpimo kupinomis dienomis?
– Manau, kad muziką kuriu gana socialiai. (Juokiasi.) Būna momentų, kai norisi atsiskirti nuo visų ir aplinkiniai pradeda teirautis, kodėl sėdžiu atskirai, bet kiekvienam reikia kartais pabūti su savimi, suvokti, ko nori, atsipalaiduoti.
Tikiu, kad galima atrasti teisingą santykį tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Jeigu gyvenime darai tai, ko nori širdis, viskas gali būti suderinama. Tereikia pasistengti.
– Kokios muzikos klausotės namie?
– Neturiu mėgstamiausio muzikos stiliaus. Man svarbu, kad kūrinys neštų žinutę, būtų justi kūrėjo nuoširdumas. Visai nesvarbu, ar tai šokis, ar muzika.
Namie klausausi įvairių atlikėjų: nuo Avicii iki Kanye Westo. Tarp atlikėjų, kurių šiuo metu labiausiai klausausi, yra ir Kylie Minogue, Whitney Houston, Michaelas Jacksonas.
– Jūsų mėgstami atlikėjai – užsieniečiai. Pats kuriate tik angliškas dainas. Suprantu, kad neatmetate galimybės emigruoti?
– Tikrai neatmetu. Man labai patinka Lietuva, bet čia neįsivaizduoju didelės karjeros. Labiausiai norėčiau išvykti į Los Andželą. Man ten artimiausia kultūra, aplanko labai geras pojūtis. Tai labai svarbu.
Esu buvęs Los Andžele, Santa Barbaroje ir man labai patiko visa ta atmosfera: žmonių laisvumas, nuolat šviečianti saulė. Tokioje aplinkoje muzika kitaip klausomasi ir rašoma. Todėl nesistebiu, kad lietuviai nelabai supranta Los Andžele įrašytų dainų. Čia nėra tiek saulės ir paprasčiausiai negali pajausti to, ką jaučia žmonės Los Andžele klausydamiesi tos pačios muzikos.
– Kartu su „NI & Co“ esate lyg roko žvaigždės klasikos scenoje. Ar pastebite, kad žmonės jus atpažįsta?
– Kartais. Tačiau klasikinėje muzikoje roko žvaigždės nėra tikros roko žvaigždės.
Mes nelabai ir siekiame to, kad einant gatve žmonės imtų sveikintis. Yra žmonių, kuriems patinka viešumas ir jie to nori, bet yra daug atlikėjų, kuriems to visai nereikia.
Dėl manęs to dėmesio galėtų ir nebūti. Kai esu scenoje, groju publikai ir jai atsiduodu. Kai einu gatve ir galvoju apie savo darbus ar tiesiog svajoju, man visai nereikia, kad kas nors trukdytų.
– Ką jaučiate būdamas scenoje?
– Kaskart labai įsijaučiu į muziką ir tas įsijautimas suteikia labai daug energijos. Išskirtinis momentas, kai publika labai susikaupusi klausosi, kai tvyro įtampa. Jei publika klausosi nesiblaškydama, susidaro energija, kurią gauni grodamas ir perleidęs per save grąžini žmonėms. Tai lyg tam tikri mainai, suteikiantys nepakartojamų pojūčių. Todėl labai noriu groti. Prieš kiekvieną koncertą šokinėju prie durų, nes nekantrauju pagroti.
– Užsiimate pedagogine veikla – vedate meistriškumo kursus nedidelėms grupelėms. Kaip tokiam jaunam mokytojui pavyksta išlaikyti autoritetą?
– Man labai patinka mokyti, tikiu, kad turiu naudingų žinių ir galiu padėti visiems, kurie nori išmokti groti ar nori groti geriau. O į pamokas ateina tie, kuriems patinka, kaip groju, todėl nekyla rūpesčių.
– Ar tiesa, kad išradote naują grojimo techniką?
– Nežinau, ar niekas kitas pasaulyje šito dar nedaro, tad tai gali ir nebūti išradimas. Tačiau drąsiai galiu pasakyti, kad Lietuvoje vienintelis taip groju violončele. Esu parašęs vieną kūrinį, kuriame violončelės stygos liečiamos tik pirštais. Tai grojimo bosine gitara technika. Jos dažniausiai niekas nenaudoja violončelei, o aš pagalvojau, kodėl gi ne?
Man niekada neužteko klasikinio instrumento, nors užaugau visiškai klasikinėje šeimoje. Tėvas – violončelininkas, senelis – violončelininkas, dėdė iš mamos pusės – irgi violončelininkas. Močiutė – fortepijono mokytoja. Visa mano giminė yra klasikinės muzikos atstovai, bet visada buvau tas, kuris išsišoka.
