Darbas televizijoje, kelionės su bičiuliu ir kolega Martynu Starkumi, futbolas – atrodo, kad žurnalistas V.Radzevičius turi tiek veiklos, kad laiko šeimai kone nebelieka. Tačiau jis šypsosi – toks įspūdis yra klaidingas, rašo žurnalas „Stilius“.
Mat keliauja Vytaras tik kartą per metus, daug laidų kartojama, o žmonės dažnai nustemba jį pamatę: „Tu ne Antarktidoje?“ Dirba žurnalistas namie, dabar ir žmona Laisvė (49 m.) taip pat – sutuoktiniai dalijasi vienu darbo kambariu.
„Iš šalies pažiūrėjus, gal net namisėda virtau. Vasara – geriausias metas būti su šeima. Išvykos, atostogos, sodyba, nuotykiai – visą laiką kartu. O futbolo žaisti nebegaliu dėl traumų – to man nežmoniškai trūksta, bet turbūt kažkas pareguliavo, kad užteks. „Bucai“ jau ant vinies“, – šypsojosi V.Radzevičius.
Šiandien jis jaučiasi valdantis laiką ir tuo labai džiaugiasi. Daugybė dalykų, kuriuos daro, sutampa su pomėgiais, todėl tarp darbų ir laisvalaikio vyrui nėra skirtumo. O su trukdžiais, jei tokių atsiranda, pavyksta susidoroti.
„Labiausiai slegia ant slenksčio stovinčios kūrybinės idėjos – norėtųsi jas greičiau įsileisti“, – sakė Vytaras.
– Vasaros liko nebedaug. Kokia buvo ši? Kas per vasarą sukėlė stipriausią emociją, kas ilgam liks jūsų galvoje?
– Tai buvo pavasario emocija, bet liks visam gyvenimui. Kai grįžau iš Japonijos, dukra Augustė su draugu Neilu man padovanojo žinią apie tai, kad būsiu senelis. Pietavome restorane mano gimtadienio proga ir man įteikė dėžutę.
Išvyniojęs aš radau pliušinį žaisliuką ir echoskopijos nuotrauką. Apsiašarojau. Žaibu supratau, kad pertrauka po 45-mečio baigėsi ir prasideda ne tik antras kėlinys, bet ir naujas gyvenimo čempionatas.
– Kokias savo tėvų įskiepytas vertybes labiausiai vertinate? Ko išmokote iš savo tėvo?
– Augau labai glaudžioje šeimoje. Keturiese 17 kvadratinių metrų bute ir dar šunį turėjome. Tad ir buvome, ir esame labai artimi. Tik tėčio anksti netekau. Jam tebuvo penkiasdešimt vieni.
Mes daug ko nespėjome pasakyti vienas kitam, kai aš tapau vyru. Kartais paskaitau jo laiškus man į kariuomenę. Taip ir pasikalbam. Jis mokėjo įkvėpti. Man buvo ir tebėra vyriškumo pavyzdys.
Stengiuosi būti panašus į jį. Ir savo vaikus stengiuosi taip auginti. Tėra viena taisyklė – nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų. Per visas religijas su ja galima prasibėgti. Geriau dar niekas nesugalvojo.
– Kaip auklėjate savo vaikus – 22 metų Augustę ir 11-metį Vincentą, kokias pamokas jiems stengiatės duoti, kas jums svarbiausia juos auklėjant?
– Noriu, kad jie būtų pozityvūs, geranoriški, laisvi ir kūrybingi žmonės. Nenoriu, kad jų širdyse būtų vietos pykčiui, pagiežai, suktumui ar kitai nešvarai. Vaikus ne sau auginame.
Tegu jie būna laimingi ir perduoda savo laimę savo vaikams. Gali būti charakterio ypatybės, kurios tave stebina, bet tai ne auklėjimo reikalai. Tokia gamta.
– Kaip skiriasi mergaitės ir berniuko auklėjimas, kiek jiems neįkainojamas tėvo dėmesys? Ar Augustė – tėvelio dukrytė, princesė?
– Yra neišvengiami, prigimtiniai skirtumai. Mergaitė dar šnekėti nemokėdama sukasi su sijonu prieš veidrodį, o berniukas burzgina automobiliukus. Augustė buvo ir princesė, bet ir princas Vincentas yra.
Meilės vaikams negali gailėti. Ir jų pasauliai išties labai skirtingi. Mažos moterys ir maži vyrai. Skirtingi interesai, skirtingi pomėgiai, norai. Auklėjimas gal ir skiriasi, bet tikslai tai tie patys lieka.
– Kiek jums buvo metų, kai susilaukėte Augustės? Ar skiriasi tėvystė, kai esi jaunas tėtis, ir kai brandus?
– 1993 metais man buvo 25 metai. Ne toks jau ir nepatyręs... Jau buvau dvejus metus atpylęs rusų armijoje, pusę metų gyvenęs Liverpulyje, dirbau per kelis darbus ir dar mokiausi. Labai laukėme pirmagimės ir vien prisiminus jos gimimą per Rusijos blokadą akys nušvinta.
Po 11 metų į pasaulį pasibeldė Vincentas. Tą patį vakarą, kai Rolandą Paksą atstatydino. Kažkokių ypatingų permainų tėvystėje nebuvo. Meilės niekad nebus per daug. Svarbiausia, kad jos nebūtų per mažai.
– Kaip reagavote į žinią, kad dukra padovanos jums su Laisve anūkėlę ar anūkėlį? Gal ketinate būti tik močiutės vyras, o ne senelis?
– Visą gyvenimą „Prelegentuose“ buvau pravardžiuojamas Seneliu. Dabar užsirašysiu ant marškinėlių „Realus senelis“. Ir dar jaunas senelis.
Tai džiugi geroji naujiena, ir mes visi labai laukiame to žmogaus. Seneliu norėjau, noriu ir norėsiu būti.
– Ko norisi išmokyti, ką patarti dukrai, kad jos motinystė būtų tobula? Kaip palaikote dabar besilaukiančią?
– Besilaukianti moteris yra aukščiau virš kasdienybės. Negali jai priešgyniauti, prieštarauti ar nepaklusti. Kiek galime, tiek visi ir padedame jaunai šeimai. Bet pirmiausia tai – jų šeimos reikalas.
Mes už juos nenugyvensim gyvenimo. Man gera juos matyti kartu ir noriu, kad jie būtų laimingi kaip dabar.
– Neseniai atnaujinote santuokos įžadus su žmona Laisve. Kam jums to reikėjo?
– Norėjome draugams puotą iškelti! Kaip vestuvėse – ne visi tada galėjo dalyvauti prieš 25 metus. O šiaip tai nekilo klausimų, kodėl tai darome. Mums tai buvo svarbu.
Dvidešimtmetį atšventėme. Ir trisdešimtmetį minėsime, jei gyvi būsim. Tai šeimos šventė, ir jaučiausi labai gerai, nes batai nespaudė kaip per tikrąsias vestuves. Ir džinsus mūvėjau. (Šypsosi.)
– Išduokite paslaptį, kaip darniai ir gražiai išgyventi tiek metų santuokoje?
– Nežinau. Kažkaip tai įmanoma. Žiūrėti viena kryptimi. Kalbėtis. Mylėti. Kentėti ir pakęsti. Atleisti. Suprasti. Užjausti. Padėti. Palaikyti. Gerbti. Džiaugtis. Daug tų veiksmažodžių gali pasakyti. Bet dvi puselės turi atitikti viena kitą.
– Kas jūsų šeimoje laiko keturis kampus? Už ką labiausiai esate dėkingas Laisvei?
– Tegu būna, kad kampus namuose laiko Laisvė. Kartais jau išmokstu nusileisti. (Šypsosi.) Labiausiai žmonai esu dėkingas už kantrybę. Sunku su manimi būna, nes aš visada teisus. Toks demokratiškas tironas.
– Yra posakis, kad šeimoje kaskart kilus ginčams reikia sau pagalvoti, ar nori būti teisus, ar laimingas...
– Aš visada teisus. Ir laimingas, jei man leidžia tokiam jaustis. Ir nepaskęskite smulkmenose. Orus keičia vandenyno srovės, o ne bangos.
