Taisykles Marius laužo kasdien. Kodėl gi ne – juk žmonės jas sugalvojo prieš tūkstančius metų!
„O jeigu taisyklės atrodo netinkamos, tai kam jų laikytis? Jas turime susikurti patys, paklusdami savo širdies balsui. Žinau žmonių nusiteikimą, kad jaunystės negalima švaistyti veltui, reikia mokytis, dirbti, bet velniop stereotipus“, – kalbėjo keliautojas.
Vos baigęs mokyklą kaunietis suprato, kad nori pamatyti tai, ko neatspindi jokios fotografijos, jis nori apglėbti visą pasaulį. Ne su draugų kompanija, o vienas! Juk tada geriau susidėlioja mintys galvoje, pasisemi visiems taip trūkstamos meilės.
„Visi paskendę neapykantoje ir pavyde. Meilės elementas yra svarbiausias pasaulio sandorai“, – įsitikinęs kalbėjo vaikinas, nors pats prie krūtinės kol kas jokios merginos neglaudžia.
Jis mieliau renkasi savęs pažinimą, pavyzdžiui, tai įgyvendino vipasanos tylos stovykloje.
O ką keliautojas veikia realiame gyvenime?
„Sunku atsakyti į šį klausimą, nes žmonės to nesupranta. Daugelis mano nusiteikimą apibūdina kaip atsakomybės baimę. O aš tiesiog gyvenu! Stengiuosi iš gyvenimo pasiimti viską, kas tik įmanoma“, – šypsojosi M.Lucka.
– Jūs entuziastingai pasiryžote keliauti aplink pasaulį. Netgi sukūrėte savo interneto dienoraštį, kuris sulaukė daug susidomėjimo. Kaip į galvą atėjo tokia beprotiška mintis?
Kai buvau mažas, man patiko eiti ko nors, ko nepažįstu, link – į kitą kiemą, o vėliau – keliauti į kitą miestą. Šiandien noriu rasti ir suprasti tai, kas man dar nežinoma. Pavyzdžiui, mane visuomet domino kitą religiją išpažįstantys žmonės. Trokštu išvysti visas jūras, snieguotą Himalajų viršūnę. Tad išsikėliau tikslą visa tai įgyvendinti per penkerius metus. Jeigu pavyks, sau galėsiu pasakyti paprastą ir gražų žodį „ačiū“. Sau, nes dažniausiai keliauju vienas. Taip geriausia, nes kelionėje geriausiai pažįsti save.
– Kiek šalių yra jūsų sąraše?
– Du kartus apkeliavau visą Pietryčių Aziją. Tačiau vis tiek labiausiai patinka Nidoje ir Zarasuose, kad ir kaip juokingai skambėtų. Vietnamas – man lyg antrieji namai, ten išvažiavau iškart po mokyklos, į šią šalį visada gera sugrįžti. Konkrečių planų nekuriu, tik žinau, kad rudenį iškeliausiu Naujosios Zelandijos link.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris mano, jog kelionės – tai prabanga, kurią ne visi gali sau leisti?
– Keliauju traukiniais, autobusais, kelis kartus plaukiau žvejų laivu. Transportas priklauso nuo aplinkos, sąlygų. Žmonės neturėtų to sureikšminti. Iš viso jiems patarčiau nežiūrėti į praeitį, neplanuoti ateities. Pernelyg nesimėgauti laime ir nesigilinti į skausmą, tiesiog stebėti savo kelią, skaičiuoti medžių lapus, vienišus pakelės akmenis ir šypsotis mėlynam dangui.
– Ar kelionėje jums svarbi patalynė, drabužiai, maistas – žmogui būtini dalykai?
– Užtenka kuprinės – su lagaminu nekeliauju. Ilgą laiką išsiverčiau be batų, be apatinių. Man labai patinka rašyti, todėl negalėčiau keliauti be savo dienoraščio. Prieš kelias savaites vakarą leidau Holivudo kalvose, šiandien rašau naktį leisdamas palapinėje. Noriu pasakyti, kad nesvarbu, kokios spalvos mano lopšys: auksu spindintis ar samanomis vešantis.
– Jūs – užsidegęs keliautojas. O kas bus, kai apkeliausite visą pasaulį?
– Tikiu, kad vieną dieną žmonės kelsis gyventi į kitą planetą. Tada norėsiu apkeliauti ir ją!
– Ne vienas pasakytų, kad esate keistuolis. Kaip pats save apibūdintumėte?
– „Mano siela lyg krioklys, nenustygstantis vietoje. Aš džiūgauju dėl gyvybės, kuria trykšta tas krioklys. Ir karštai tikiu meilės idėja“, – būtent taip sau neseniai atsakiau į tokį pat klausimą dienoraštyje.
– Kas jums teikia didelį džiaugsmą?
– Rizikuoju pasitikti senatvę neturėdamas aukštojo išsilavinimo, bet mėgaujuosi dabartinėmis galimybėmis, naujomis pažintimis ir laisve dienų dienas voliotis pievoje ir pirmadieniais neiti į darbą, neatsakinėti į telefono skambučius. Džiaugsmas yra įkvėpti žmones, išmokti naujų dalykų, įsimylėti ir po to išsiskirti. Džiaugsmas yra jausti visas pasaulio spalvas, skonius ir kvapus.
– Norite pasakyti, kad smagu įsimylėti, o vėliau išsiskirti? Juk tai didelis širdies skausmas!
– Tai nėra smagu, tačiau netikiu, kad gyvenime egzistuoja nesibaigianti laimė ir meilė. Visur ir visada yra pusiausvyra. Džiaugtis reikia net trumpa meile, kaip ir net vienintele metuose saulėta diena.
– Jūs – simpatiškas vaikinas, tikriausiai sulaukiate daug dėmesio. Ar yra mergina, kuri palaiko jūsų beprotiškas idėjas?
– Ne. Ir net svajonių merginos neturiu. Tiesiog ji kai kada atsiranda – to nesuplanuosi. Tada džiaugiesi ir švilpauji. Taip, dėmesio sulaukiu. Bet kaip mama sako, ne iš tos pusės tas dėmesys. Nežinau, kokia ta mergina turėtų būti, nežinau, ar su kuo nors glaudžiai susiesiu savo gyvenimą, o gal vienišausiu.
– Kai esate Lietuvoje, Kaune išskirtinei publikai rengiate populiarius „Pudros“ vakarėlius. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo?
– Dirbau Kauno naktiniame bare „Anna Mesha“. Kadangi gražiai bendrauju su daugybe žmonių, savininkų paprašiau leidimo surengti savo vakarėlį, nes viskas buvo nusibodę, norėjau sukurti ką nors išskirtinio. Į uždarą ir gana slaptą vakarėlį „Pudra“ pakviečiau tik tam tikrus asmenis, pasirengusius išpildyti vakaro reikalavimus ir įvertinti specialią programą. Pirmajame vakarėlyje buvo per 200 žmoniu, paskutiniame – apie 700, įskaitant ir Kauno merą!
– Neretai jus galima išvysti demonstruojantį įvairias mados kolekcijas. Tai pomėgis ar darbas?
– Tiesiog aplink mane visada buvo daug su mada susijusių žmonių. Man ir pačiam patinka rengtis įdomiai – ne kaip visiems. Kol kas iš modelio darbo duonos nevalgau.
– Ko reikia, kad sėkmė lydėtų visą gyvenimą?
– Nesuprantu, ką reiškia sėkmės lydimas žmogus. Daug kas sėkmę įvardija skirtingai. Vienam pinigai yra sėkmė, kitam – grįžus po darbo rasti kur pasistatyti automobilį kieme. Pinigais nesu aptekęs – kišenėje keli eurai, galvos dėl automobilio irgi sukti nereikia, nes jo neturiu.
– Tuomet iš kur gaunate pinigų tokioms didelėms kelionėms?
– Susitaupau bilietui, o tada plaukiu pagal srovę. Kartą per vieną kelionę susiradau rėmėjų, jie šiek tiek padėjo. Pinigai kelionėse reikalingi maistui ir kartais nakvynei, viskas susidėlioja gerai, jei tik pats tiki sėkme ir gėriu. O aš tikiu.
– Ar ko nors bijote?
– Baimė yra tik emocija. Visi jausmai atsiranda mūsų viduje – jiems svorį ir dydį suteikiame patys. Jeigu nori nors truputį būti laimingas, reikia pamiršti dalykus, kurie stabdo.
– Galite save pavadinti stipriu žmogumi?
– Savęs stipriu pavadinti negaliu – juk dar neužauginau vaiko! Taip galiu vadinti savo tėtį. Jis dažnai mane sustabdo, jei nusprendžiu daryti kvailystę. Tėtis dažnai numato mano ateitį.
– Yra koks nors žmogus, kuris jus erzina?
– Seniau erzino žmonės, kurie gyvena nuobodžiai, – miega su storule žmona, pietums valgo bulvių košę ir galvoja apie dar vieną paskolą, o laisvalaikiu į feisbuką rašo komentarus, koks kvailys esu. Tačiau dabar manęs neerzina niekas, nes neturiu tam laiko.
Kasdien bent kartą apsiverkiu juokdamasis, o miegoti visuomet nueinu su šypsena. Žmogus negali žinoti, kiek laiko užtruks šioje žemėje, tad neprotinga liūdėti dėl nereikšmingų dalykų. Mes patys susikuriame problemų ir išeikvojame joms visą energiją.
– Įsivaizduokite, kad jums suteikta galimybė pavirsti kuo nors kitu. Kas tai būtų?
– Paukštis! Norėčiau mokytis skraidymo meno kaip Richardo Bacho knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Puiki knyga. Ją rekomenduoju perskaityti kiekvienam, ieškančiam atsakymų į bet kokius kylančius klausimus.
