Dar prieš kelerius metus Jordis ankstų rytą keldavosi į gerai mokamą darbą, net karščiausią vasaros dieną maudavosi ne šortus, o klasikines kelnes, savaitgalių vakarus leisdavo trankiuose sostinės vakarėliuose ir manė, kad toks gyvenimas puikus.
„Gyvenau labai patogų miestiečio gyvenimą – turėjau butą, automobilį, gerą darbą, gaudavau puikų atlyginimą, lankydavausi madinguose vakarėliuose. Tuo metu to ir norėjau, viskas klostėsi gerai!“ – pasakojo jis.
Prieš grįždamas patogiai gyventi į Lietuvą, kur gavo pasiūlymą dirbti medicinos srityje – prekiauti odontologine įranga, Jordis kelerius metus dirbo kūrybos vadovu Ispanijoje. Gimtojoje Lietuvoje jis tapo rinkodaros, o netrukus – ir viso departamento vadovu, vadovaujančiu 20 žmonių kolektyvui, važinėjo po visą Lietuvą, Europą.
„Man viskas labai patiko, jaučiausi gyvenantis gerai, tačiau ilgainiui užvaldė mintys, kad vis dėlto kažkas ne taip. Nejaučiau aistros kasdienybei, nuolat lydėjo nuovargis.
Kai tokia savijauta mane galutinai išgręžė, pradėjau galvoti apie kitus dalykus. Internete akis vis kliūdavo už paveikslėlių su raginimais pirkti bilietą į vieną pusę, mėgavausi istorijomis, kaip žmonės pakeitė savo gyvenimą“, – pasakojo J.Šatūnas.
Galiausiai vyras paklausė savęs, kokį save norėtų matyti po 5 metų. Tada ir suprato, kad tikrai ne tokį, koks yra dabar. O savo norus jis visada buvo pratęs paversti realybe, jam sekėsi įgyvendinti svajones, todėl galimybės plaukti pasroviui ir neimti gyvenimo tvirtai į rankas jis net nesvarstė.
„Man tik reikėjo žinoti, ko tiksliai noriu. Man reikėjo iššūkių. Maniau, kad jei išeisiu iš darbo, viskas vis tiek bus gerai. Kaip? Kažkaip. Jokio tikro plano neturėjau. Tik neabejojau, kad darydamas viską, ko noriu, ateisiu ir iki kito darbo“, – šypsojosi pašnekovas.
– Išeiti iš darbo, iš savo komforto zonos, į niekur – drąsus žingsnis. Neturėjote jokių finansinių įsipareigojimų ar buvote susitaupęs metams į priekį?
– Turėjau santaupų pusmečiui – ir paskolai, ir kitiems įsipareigojimams, ir pragyvenimui. Buvau numatęs, kad 6 mėnesius galiu daryti ką noriu, o tada, jei nepavyks, tikrai rasiu kad ir bet kokį darbą – turiu ir galvą ant pečių, ir pažinčių. Viskas bus gerai.
Toks buvo mano planas. Išėjau iš darbo pavasarį. Buvo kiek nedrąsu tik dėl to, kad darbe buvo pradėtų naujų projektų, buvau atskaitingas valdybai, kuri manimi tikėjo. Išeidamas nesijaučiau gerai, bet supratau, kad šis žingsnis man padės. Jaučiausi perdegęs.
Žinojau, kad jei man nebeužtenka šiek tiek pailsėti, išeiti atostogų, reikia imtis didesnių žingsnių. Pastovus darbas daug kam ne katorga, o laisvė. Gali mėgautis Vilniumi, suplanuotomis atostogomis ir gyventi savo komforto zonoje.
– Užvėrėte buvusios darbovietės duris ir lengviau atsikvėpėte?
– Esu strategas ir planuotojas. Man reikia žinoti, kas bus, todėl neturėdamas konkretaus plano, tik daryti tai, ką noriu, jaučiausi kiek sutrikęs.
Iškart pradėjau gilintis į meditaciją. Susiradau mokytoją, su kuriuo išbandžiau 12 skirtingų meditacijos būdų. Man labai patiko, buvo tokių, kurie labai sudomino! Radau ir savo klausimų, ir atsakymų.
Tada baigiau intensyvius 8 dienų neurolingvistinio programavimo kursus, jie irgi daug ką pakeitė. Galiausiai išėjau Šv.Jokūbo (isp. „Camino de Santiago“) keliu. Ėjau tuos savo 860 kilometrų ir dėliojausi taškus ant i.
Eidamas šiuo keliu iš savo gero draugo Algirdo Daniaus gavau žinutę, kad jis kuria jėgos aitvarų mokyklą „Life is Life“ ir kviečia mane prisidėti prie jų komandos. Jam ir esu dėkingas už dabartinę savo situaciją. Jau žinojau, kas yra jėgos aitvarai, dėl jų jau buvau pardavęs motociklą. (Juokiasi.)
Grįžęs į Lietuvą pradėjau administruoti ką tik atidarytą mokyklą. Dabar augame, plečiamės, rengiame vaikų ir suaugusiųjų stovyklas, turime savo parduotuvę, labai stengiamės ir esame vertinami, esame subūrę mus visus vienijančią bendruomenę.
Mūsų kompanijos puoselėjamos vertybės – nuoširdumas, nekomercinis požiūris. Man gera dirbti su maloniais ir teigiamai nusiteikusiais žmonėmis, man atrodo, kad pasauliui nešu gėrį, kaip ir jis – man. Mokydamas žmones mėgautis gamta jaučiuosi nuostabiai ir prasmingai.
Žmonės dėkoja, rekomenduoja kitiems, taip ratas ir sukasi.
– Ar galite palyginti klientus – žmones, su kuriais dirbote prieš kelerius metus, ir tuos, su kuriais tenka bendrauti dabar?
– Tai iš esmės kitokie žmonės! Anksčiau teko bendrauti su pavargusiais klientais – pavargusiais nuo reklamos, projektų, brukamų prekių, kurie manė, kad mes – dar vieni, žūtbūt norintys jiems ką nors įsiūlyti.
Dabar pas mus ateina žmonės, kurių akys spindi, o širdis atvira. Jie klausinėja, mokosi. Visai nesvarbu, ar jie – aukščiausio lygio vadovai, ar bedarbiai. Apsivilkę hidrokostiumus ir skriedami bangomis jie visi vienodi, visi laimingi ir ištroškę išmokti dar daugiau. Jie šypsosi, patenkinti dėkoja.
Ne tik mokau žmones, bet ir stengiuosi keisti pačią bendruomenę, kad ji pereitų prie sveiko ir guvaus gyvenimo gamtoje, mankštinimosi, ajurvedinės mitybos, asmeninio tobulėjimo.
Man atgaiva – darbas vaikų stovyklose. Jose būnu nuo ryto iki vakaro ir mėgaujuosi tuo! Mažieji atviri viskam, klausia, domisi. Man gera vaikams padėti būti laimingiems, patikėti savimi. Atrodo, kad keičiu pasaulį!
– Vis tiek atsirastų žmonių, sakančių, kad rimtą darbą, patogų gyvenimą iškeitėte į tikrąja to žodžio prasme vėją. Ką tokiems atsakytumėte?
– Labiausiai vertinu savo vidinę būseną – jaučiu visišką dvasinę ramybę ir harmoniją. Galėčiau amžinai gyventi taip, kaip gyvenu dabar: aplink mane nuostabūs žmonės, puikus darbas, tobula žmona, prasmingos kelionės. Nė dienos nesigailėjau ryžęsis keisti savo gyvenimą.
Nežinau, kaip bus toliau, tačiau visa savo esybe esu įsitikinęs, kad reikia keisti tai, kas erzina, vargina, smukdo. Juk grįžti ten pat, kur buvai, galėsi visada! Gal bus kiek mažesnis atlyginimas, gal kita įmonė, bet vis tiek galimybių bus. Aš dievinu iššūkius! Nuolat juos sau keliu. Šaltuoju laikotarpiu, tarkime, ketvirtadieniais, būnu nepasiekiamas – nesinaudoju nei telefonu, nei internetu. Tuomet daug ką galiu matyti iš šono, padarau daug darbų, prie kurių sunku prisiliesti, kai yra internetas. Pabūti atsiribojus yra gera!
Kartais vieną dieną per savaitę tyliu – neištariu nė žodžio. Perspėju aplinkinius, nes kiti žmonės dėl to neturi kentėti. Kiekvienam rekomenduoju! Nesėdi užsidaręs namie, gyveni įprastą gyvenimą, bet nesakai garsiai nė žodžio. Gali rašyti raštelius. Daug minčių neišsakai, pasilieki sau. Tada supranti, kad labai daug dalykų ir nereikia ištarti, kad daug ką galima pasakyti kitaip.
Dabar štai jau keturi mėnesiai nevalgau mėsos ir nevartoju alkoholio. Be galo džiaugiuosi, kad mano gyvenime nebėra nė lašo alkoholio! Ir man jo netrūksta, neturiu ko skandinti.
Kai ko nevalgau, kai ko nebegeriu, nesikeikiu, tyliu, savaitę vaikštau tik pėsčiomis arba važinėju vien visuomeniniu transportu, neliečiu pinigų, savaitę kreipiuosi į žmoną „Jūs“...
– Žmonai patinka, kai sugalvojate į ją kreiptis taip oficialiai?
– Aurelija toleruoja daugelį mano keistenybių. (Juokiasi.) Toks kreipimasis suteikia daug gero. Girdėjau, kad garbaus amžiaus žurnalistas Algimantas Čekuolis taip visada kreipiasi į savo antrąją pusę. Nutariau pažiūrėti, ką duoda ši protingo vyruko patirtis, kur čia stebuklas. Man buvo įdomu.
Iš tiesų – negali kelti balso į žmogų kreipdamasis „Jūs“, negali pykti. Juk buitinis šiurkštumas į šeimą ir atneša tai, ko visai nereikia, – nesutarimų, ginčų. Tie, kurie sako, kad nėra namų be dūmų, turbūt nesi-stengia, kad jų nebūtų. O man netinka tai, kas „ai, bus gerai“ visiems. Visada yra kitoks, geresnis ir laimingesnis, kelias.
– Ar iš artimųjų, bičiulių dėl savo iššūkio keisti gyvenimą sulaukiate susižavėjimo, didžiavimosi jumis, pagarbos už drąsą?
– Sulaukiu. Meluosiu, jei sakysiu, kad man tai nepatinka. (Juokiasi.) Garbėtroškos tikrai turiu. Kai manimi žavimasi, esu pagiriamas, smagu ir iššūkių imtis. Tada galiu padaryti dar daugiau, man tai – variklis! Ir, priešingai, man labai sunku, kai mane kritikuoja.
Mokausi neimti kritikos į galvą, bet man ji svarbi. Juk visada yra dalis tiesos, o pamokas imu iš visko, kas vyksta gyvenime. Pagalvoju, atsižvelgiu į kritiką. Žinoma, nekalbu apie pavyduolius ir žmones, kuriems visada viskas blogai. Į tokius ramiai numoju ranka.
– O kaip savo kelią patartumėte rasti žmogui, kuris lyg ir supranta, kad yra ne savo rogėse, tačiau drąsos ką nors keisti neranda, jaučiasi netvirtai?
– Bet koks piligriminis žygis gamtoje, į kurį eini vienas, padeda susidėlioti mintis. Visiems rekomenduoju šiaurinį, o ne tradicinį Šv.Jokūbo kelią. Manau, kad tokį kelią turi nueiti kiekvienas žmogus. Tada jis žinotų, ko nori iš gyvenimo. Būtų kur kas daugiau laimingų, geresnių kitiems žmonių.
Gamta padaro žmogų geresnį. Suprantame, kad nereikia kovoti, nereikia lipti per galvas, meluoti. Šioje kelionėje bendrauti įmanoma tik esant nuoširdžiam ir draugiškam. Gyventi gražiai yra nuostabu!
Kuo ilgiau tyloje pabūti su savimi – toks mano pirmasis patarimas. Tai padeda suvokti norus, o to nepadarys savaitgalis Druskininkuose ar šuolis parašiutu.
– Praėjusią vasarą atšokote vestuves. Ar jau buvote pažįstamas su Aurelija, kai nusprendėte keisti savo gyvenimą? Kaip mylimoji reagavo į tokius pokyčius?
– Taip, mes jau draugavome, gyvenome kartu. Iš Ispanijos ir grįžau dėl meilės – dėl Aurelijos. Jau buvome nusprendę, kad norime abu gyventi vienoje šalyje. Ir aš po dvejų metų svečioje šalyje jaučiau Lietuvos, teatro, savų gatvių ir lietuviškai kalbančių žmonių ilgesį.
Ji – labai tolerantiška ir nuostabi moteris, visada mane palaiko. Dėl to ir aš viską darau dėl jos. (Šypsosi.)
– Kiek jūsų kasdienybėje dabar yra „daiktiškumo“ – ar jums rūpi, kokį prabangų automobilį vairuojate, kokio prekių ženklo drabužius dėvite, ant kokių baldų sėdite?
– Renkuosi aukso vidurį. Vairuoju naują ekonominės klasės automobilį, kuris man yra patogus. Tačiau man jo nereikia dėl įvaizdžio. Vis dėlto man, kaip žmogui, baigusiam dizaino studijas, daiktai turi būti gražūs.
Aviu šiuo metu madingus sportinius batus. Bet man jie pirmiausia yra labai patogūs, o tik paskui madingi. Tai sužinojau ne iš reklamos, o juos apsiavęs. Mums su žmona mada, populiarus stilius nėra prioritetas. Mus dažnai tenkina tai, ką turime.
Svarbiausia mums yra kelionės. Dviese, be gidų, kur akys veda. Galime keliauti visai be prabangos – išsinuomojame didesnį automobilį, jame nakvojame sulindę į miegmaišius kur nors laukiniame paplūdimyje ir jaučiame tobulą pilnatvę! Taip esame apvažiavę Portugaliją, Airijos salą, Australiją, Maroką, Ispaniją. Nieko daugiau nereikia, tai – pats geriausias investavimas, geriausiai išleidžiami mūsų pinigai.Daiktai man nėra siekiamybė, jie kvepia pigumu. Jei apie juos galvočiau, manyčiau, kad turiu kompleksų. Jei užsisegčiau itin prabangų laikrodį, manau, turėčiau pradėti ieškoti problemų savyje. Tikrai ne taip išreiškiu save.Manau, kad žmonės, kurie save nuvertina, tą vertę bando susigrąžinti brangiais daiktais, kuriuos nešioja, titulais ar skambiomis pareigomis. Jiems reikia ką nors pagražinti, sužibėti. Man atrodo, kad tokie žmonės menkai save vertina.
– Dabar dirbate taip, kad visus savaitgalius leidžiate jėgos aitvarų mėgėjų rojuje – Svencelėje prie marių. Visą vasarą nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro – vien darbas. Netrūks atostogų, laiko sau? Tokia buvo jūsų svajonė?
– Jaučiuosi puikiai! Žinoma, būna ir streso, tačiau visada jaučiu gerą energiją, teigiamas bangas. Čia ramina ir gamta, ir žmonės. Jaučiu, kad dirbu prasmingai, su meile, dėl žmonių. Nuoširdžių padėkų dabar girdžiu kur kas dažniau nei anksčiau. Žmona atvažiuoja kas savaitgalį. Man atrodo, kad pabuvimas atskirai santykiams visada į naudą. Romantiškas ilgesys, ateinantis per tuos tris mėnesius, – ne drama, o malonumas. Atstumo nejaučiame, nuolat bendraujame.
– Šiandien tos laisvės, kurios tarsi siekėte, turite daugiau? Ką jūs pats vadinate savo laisve?
– Man laisvė – tai, kad mano mėgstamas darbas yra gėrio kitiems šaltinis. Tai, ko noriu aš, yra prasmingas kitiems. Į klausimą, kas man yra laisvė, turbūt kasdien galėčiau atsakyti skirtingai. Kiek keitiesi pats, tiek keičiasi ir tavo laisvės samprata.
Laisvė... Ją jaučiu, kai sėdžiu pievoje Svencelėje, į mane pučia vėjas, šviečia saulė. Galiu būti čia ir dabar, gamta, pasaulis, su kuriuo susilieju, laisvė nuo blaškymosi mieste – tai yra mano laisvė.
Man atrodo, kad tuoj taps madinga nebesiblaškyti. Kaip ir nebegerti, nesikeikti. Nerūkyti turbūt jau madinga. Mus blaško muzika, draugai, televizorius, užrašai, reklama. Mes nebūname su savimi, negirdime savo minčių. Mūsų galva – aplinkos mišrainė. Tai pajutau eidamas Šv.Jokūbo keliu. Po dviejų savaičių ėjimo pradėjau girdėti savo mintis. Negalėjau patikėti, buvau labai nustebęs. Galva jau buvo apsivaliusi, kai pradėjau girdėti, ką iš tiesų mąstau, ko noriu, kas man patinka, kas – ne. Mums nuolat kas nors daro įtaką. Štai dabar kalbamės, o man įtaką daro tai, ką sakau, jus veikia tai, ką girdite, gal pagalvosite apie save liečiančias mintis, susidarysite kokią nors nuomonę apie mane, apie kokią pokalbio detalę grįžusi namo papasakosite vyrui, ką nors aptarsite su draugėmis. Kad taip nebūtų, ir reikia laisvės, tylos, pabėgti nuo blaškymosi.
– Iš pirmosios santuokos turite dvylikametį sūnų Jorį. Kaip jam diegiate teisingą kelią, kaip skiepijate tinkamas vertybes?
– Apie tai labai daug galvoju, visada stengiuosi viską daryti geriau, nei įprasta. Nuolat galvoju, kokią įtaką padaryti sūnui, kad jis būtų laimingas. Mūsų šeimoje visų sprendimų atsparos taškas yra laimė – ar tai daro mane, kitą žmogų laimingą, ar ne?
Man svarbiausia kalbėtis su sūnumi. Būna, išsprūsta ir draudimų, ir griežtesnis žodis. Tačiau tai – mano problema. Vadinasi, neturiu Joriui laiko ar esu pavargęs.
Stengiuosi leisti jam pasirinkti tai, kas jam pačiam naudingiau. Leidžiu klysti, duodu jam tą laisvę. Jis ir daužosi, ir griūva, bet iš savo patirties geriausiai išmoksta gyventi. Tikiu, kad iš manęs jis gauna daug. Mes kalbamės, nuolat jam užduodu klausimų. Pavyzdžiui, kaip įsivaizduoji save 90-metį senuką? Taip sūnus pradeda galvoti, ko jis norėtų.
Leidžiu vaikui padaryti nesąmonę ir ją prisiminti, skatinu tai. Juk būtų be galo smagu nusipirkti visą tortą ir vienam jį suvalgyti! Tokį nuotykį jis tikrai atsimintų ilgai. Dalykai, kurie visuomenei dažnai atrodo keisti, mums gali suteikti labai daug džiaugsmo – taškymasis lietuje, kalnas saldumynų, ne miegas, o pokalbiai iki paryčių. Man patinka sūnų vis ištraukti iš jo komforto zonos. Pakelk akis į dangų, pamatyk žvaigždes. Pavyzdžiui, mačiau, kad jam sunku sutelkti dėmesį, jis to nebemoka. Tai – kompiuterio nuopelnas. Ilsėjomės sodyboje, kai paprašiau Jorio su manimi dviem valandom prisėsti ant tiltelio be jokių daiktų. Iš pradžių jis tikrai susinervino, kad tai – nesąmonė.
Tačiau vėliau atradome labai gražių dalykų – atsigulę ant nugaros ir užsimerkę klausėmės skirtingų garsų: paukščių, automobilių, vandens teliūskavimo, augalų šiurenimo. Nebeliko klausimo, ką mes ten veiksime, juk nieko nevyksta. Pasirodo, kiek visko aplinkui!
Tos dvi valandos prabėgo labai puikiai, sustiprinome ryšį, pabendravome. O mintis taip pasielgti man kilo labai spontaniškai. Mano iššūkiai nesvetimi ir šeimai.
Ir su žmona kartais pasiimame miegmaišius ir einame miegoti ant tiltelio po žvaigždėtu dangumi. Uodai zyzia, bet kokia romantika. Romantika, kuri labai suartina. Renkuosi gyventi jausmingiau.
– Sūnaus prašėte įsivaizduoti, koks jis būtų 90-metis senukas. O kokį save įsivaizduojate 90-ies?
– Jau dabar auginu tą senuką. Man svarbiausia, kad akys švytėtų gerumu. Kad visiems aplinkui su manimi kartu būtų gera. Nieko nedarau, o visiems gera būti kartu.
Esu matęs tokių žmonių, suprantu, kad jie nei ką pasako, nei ką padaro – pažvelgia į tave ir matai, kad jie šviečia gerumu, nuoširdumu. Paprastai taip būna kalbant apie senus žmones. Jie jau išmokę pamilti pasaulį, nieko nebeteisti, dalytis ir nereikalauti.
Stebiu, galvoju, klausiu, kaip jie tokie tapo, ką darė. Norėčiau būti tas senelis, kurio pasakojimų apspitę įdėmiai klausosi anūkai. Norėčiau juos įkvėpti keisti pasaulį, daryti gera, būti laimingiems, pastebėti smulkmenas. Važiuočiau su jais į keliones, aktyviai leisčiau laiką! Tikiuosi, kad taip ir bus.
