Romantiku jis savęs nelaiko, tačiau tikina, kad kiekvienas žmogus turi romantiškąją pusę, kurios tiesiog nemoka išreikšti.
„Esu svajotojas. Svajotojai į viską žiūri užsidėję gražesnius akinius – šiek tiek rožinius. Aš daug laiko praleidžiu mąstydamas, analizuodamas ir taip atrandu savo kitą – romantiškąją pusę“, – šypsosi M.Leknickas.
Šiandien Mantvydas dėkoja feisbukui, nes jame dalijantis mintimis jo eilės buvo išgirstos. Dažnai M.Leknickas pristatomas kaip pirmasis lietuvių literatūros rašytojas, kuris sugebėjo debiutuoti naudodamasis socialiniais tinklais. Rašęs tik feisbuke, galų gale savo mintis sugalvojo užrašyti ant lapo. Taip atsirado jo pirmoji knyga „Kniedytos mintys“. Rašytojas neslepia – tokio jo ir knygos populiarumo nesitikėjo niekas: vos išleista, knyga buvo išgraibstyta greičiau nei per savaitę, o šiuo metu knygų parduota beveik penki tūkstančiai egzempliorių.
„Sėkmė valdoma. Viskas priklauso nuo paties žmogaus – lieka tik dirbti ir siekti savo tikslo. Reikia trijų pagrindinių dalykų – darbo, kantrybės ir pasitikėjimo! Dirbu labai seniai, o kantrybės reikia visame kūrybos procese. Dažnai žmonės labai greit nori rezultatų, pinigų, garbės, o jei to negauna, viską meta. Taip pat svarbu pasitikėti savimi. Jei netikėsi nei savimi, nei savo ateitimi, gali pritrūkti kantrybės. Niekada nenuleidau rankų, nes žinojau: mano kūrybą skaitys daug žmonių!“ – apie sėkmę pasakojo rašytojas.
– Kada pastebėjote, jog mokate valdyti plunksną taip, kad kitiems tai taptų artima, pajausta, žemiška ir suprasta?
– Mokykloje. Lietuvių kalbos mokytoja liepdavo savo rašinius perskaityti prieš klasę. Jau tada supratau, jog galiu kurti, rašyti ir valdyti žodį taip, kad tai patiktų kitam. Tuomet rašiau visai kitaip – galbūt ironiškai ar sarkastiškai, mėgau pašiepti visuomenės problemas. Viskas laikui bėgant išsirutuliojo į tai, kas yra dabar, – švelnu ir romantiška. Ir šiuo metu parašau pašiepiančių tekstų, tačiau ne tiek daug. Manau, kad dabar viskas pasikeitę. Šiandieniniame gyvenime labai daug patyčių, o aš supratau, kaip jautriai žmonės reaguoja į tam tikrus komentarus. Esu parašęs ironišką tekstą apie „Olialia pupytes“. Tai buvo seniai, tačiau man patiko. Niekada negali žinoti – gal dar grįšiu prie tokio žanro.
– Rašote seniai, tačiau tik dabar išleidote knygą. Kodėl delsėte?
– Visada norėjau parašyti knygą. Tiesiog neprisėsdavau ir nežinojau, kaip tai padaryti. Tačiau kai labai nori, viskas įmanoma. Tada atradau būdą, kaip išleisti knygą neišleidus nė lito! Pradėjau rašyti į leidyklas, sakiau, kad jokios finansinės naudos man nereikia, galite pasiimti visą uždarbį, tačiau niekam to nereikėjo. O dabar viskas išėjo kur kas geriau!
– Apie ką galvojate, kai kuriate? Kas jūsų mūza?
– Apie daugybę dalykų: apie tai, ką matau, ką patyriau per dieną, savaitę ar metus. Arba tiesiog įsivaizduoju tai, kas galbūt nutiks kada nors, svajoju. Mintys padrikos. Vėliau sėdu, rašau ir bandau viską susisteminti. Galima tai pavadinti darbu, nes reikia nusiteikti: galiu sėdėti keturias valandas – parašyti daug, bet kartu ir nieko, ką galėčiau paskelbti. Anksčiau maniau, kad veltui švaistau laiką, tačiau suprantu, kad tai tik į naudą – iš to mokausi. Rašau vienas, pabūnu su savimi ir man tai patinka. Savo eilių niekam neadresuoju. O jei ir adresuoju, adresatas niekada to nesužino!
– Žmonės yra išlepę, jiems ne bet kokia knyga tinka, o ką jau kalbėti apie eiles. Ar lietuviams reikia eilėraščių?
– Jei skaitomos mano eilės, vadinasi, žmonėms įdomu ir patinka. Ir iki manęs kas nors galėjo sugriauti eilių nemėgstamumo stereotipą. Tačiau arba nebuvo tinkamo turinio, arba tas žmogus buvo nematomas. Lygiai tas pat kurti gražiausius drabužius ir niekada neturėti savo parduotuvės arba kurti filmus ir niekada jų neparodyti.
Lietuvių literatūra tikrai gera, tačiau visuomenei kažkodėl ji neprieinama, neatvira. Reikia kiekvienam kūrėjui parodyti tai, ką jis daro. Aš nesuprantu tų, kurie turėdami internetą nesugeba juo pasinaudoti – parodyti savęs.
– Ar turite mėgstamiausią eilėraštį, kuriuo didžiuojatės?
– Niekada savo eilių neskaitau garsiai. Nemėgstu girtis: „Žiūrėk, tai aš parašiau!“ Man tai nepriimtina. Neturiu netgi jokio moto, kuriuo vadovaučiausi.
– Dažnai rašytojai, kurių pirmoji knyga sulaukė populiarumo, greitai parašo antrąją knygą ir mano, kad ji taps tokia pat populiari kaip ir pirmoji. Ar greitai išvysime antrąją jūsų eilių knygą?
– Žinoma, tokių minčių yra. Norėčiau, kad tai atsitiktų greitai. Tačiau vėlgi reikia kantrybės. Noriu, jog žmonės manytų, kad antroji knyga geresnė už pirmąją. Kuriančių žmonių problema – jie visko nori greitai. Bet reikia tobulėti, suprasti savo klaidas arba kaip tik – pridaryti naujų.
– Ar turite autoritetą, kuriuo norėtumėte sekti?
– Vieno autoriteto neturiu. Kurti mane skatina daugybė nemažai gyvenime pasiekusių žmonių.
Žiūriu į prezidentą Valdą Adamkų bei jo žmoną Almą ir visada pagalvoju, kad norėčiau kada nors būti toks inteligentiškas, turėti žmoną, kuri būtų įkvepianti, aktyvi ir jaunatviška.
– Jūsų eilėse dažniausiai rašoma apie moterį. Kokia yra tobula moteris, kuri galėtų patraukti jūsų dėmesį?
– Tokia, kuri pasitiki savimi, žino, ko nori, turi savo nuomonę – mane tai žavi. Nepatinka moterys, kurios neturi tikslų, gyvenimo vizijos. Reikia, kad moteris būtų laisva ir bendraujanti, nes užsidarę žmonės man atrodo neįdomūs. Išvaizda svarbu, tačiau tai tarsi momentinis smegenų įvertinimo procesas. Jei tau patinka, įdomu pažinti žmogų ir tada jei atitinka vidinius reikalavimus – viskas puiku. Tačiau jei neatitinka, tuomet išvaizda nieko verta. Tai laikina.
– Kas pirmiausia šauna į galvą išgirdus du žodžius „stiprioji lytis“?
– Tai psichologiškai tvirtas žmogus, galintis susitvarkyti su emocijomis, savo ego. Kita vertus, tai turi būti atviras žmogus. Pastebiu, vyrai kartais mano, kad jie stiprūs, nėra jokių problemų, viskas gerai, tačiau taip tik atrodo. Užtenka pasižiūrėti į statistiką: Lietuvoje vyrai žudosi tris kartus dažniau nei moterys.
Taigi vyrai nėra tokie bejausmiai, kaip kartais bando save pateikti. Stiprioji lytis – tarsi didžiulė atsakomybė. Juk nuo mažens esame mokomi: „Būk vyras, nebūk boba.“ Reikėtų, jog visuomenė suprastų, kad vyras irgi moka verkti. Tai svarbiausia.
– Sakoma, kad reikia gyventi šia minute ir ja džiaugtis. Ar jums tai pavyksta?
– Žinau, kad rytoj bus geriau, nes man ir šiandien gerai. Žiūriu taip: gyvenime yra du pagrindiniai ramsčiai. Vienas priklauso nuo žmogaus – karjera, gyvenimas, darbas, aplinka. Jei kas nors nesiseka, gali kaltinti tik save. Antras ramstis – sveikata, artimieji. Tai ne visada nuo žmogaus priklauso, tačiau dėl to liūdėti irgi beprasmiška, nes nieko negali pakeisti.
– Anksčiau barzdos neturėjote, kuo toliau, tuo ji ilgesnė ir vešlesnė. Ar tai kaip nors susiję su rašymu?
– Tai tik sutapimas! Galiu rašyti ir mąstyti be barzdos. (Šypsosi.) Seniai norėjau barzdos, nes turiu giminaitį, kuris vienintelis visoje giminėje ją augino. O aš būdamas vaikas visada jo bijojau. Kai jį pamatydavau, apsiverkdavau.
Kai buvau penkiolikos metų, mobiliajame telefone užsirašiau priminimą, kad kai sukaks aštuoniolika, nusipirkčiau skustuvą barzdai. Dabar neprisimenu, ar ją tuomet nusiskutau, tačiau dabar man ji patinka. Tačiau manęs, kaip to dėdės, tikrai niekas nebijo – aš juk nebaisus!
– Ne visoms moterims patinka barzdoti vyrai. Ar nesulaukiate priekaištų iš dailiosios lyties atstovių?
– Apie tai negalvoju. Jei patinku aš, barzda – ne kliūtis. Tai nereikšminga detalė.
– Yra toks posakis: „Žmogus yra gyvas tol, kol lieka pirmų kartų.“ Kada jūs pastarąjį kartą darėte ką nors pirmą kartą?
– Šiais metais buvo labai daug pirmų kartų. Progreso konferencijoje „Login“ skaičiau pranešimą apie sėkmę ir tai buvo neįtikėtina. Knygos išleidimas, kelionėje iš didelio aukščio šokimas į vandenį. Man tie kartai suteikia norą gyventi. Visada prieš ką nors darydamas pirmą kartą žmogus jaudinasi. O jaudulio nereikia nugalėti. Man jis patinka. Ta akimirka tuo metu nepatinka, tačiau kai viskas baigiasi, jaučiu tuštumą ir galvoju, kad norėčiau pakartoti arba galiu savimi didžiuotis, nes tai pavyko padaryti.
Žmonės kartais susikuria tam tikrus rėmus, o kai aš iš jų išeinu, pasijuntu gyvas ir laimingas. Iš savo komforto zonos reikia išeiti tam, kad taptų įdomu. Kai vaikštai ant pasaulio krašto, žinai, kad gyveni!
