Neseniai Marijus atsigavo po įtempto laikotarpio – per 11 dienų žiūrovai išvydo tris premjeras: Anželikos Cholinos miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, Evaldo Jaro „Septyni nykštukai ieško Snieguolės“ ir Dalios Ibelhauptaitės „Trubadūras“. Spektaklių temos – nuo aristokratų didybės iki sunkiai suvokiamo smurto, dekoracijų konstravimas – skirtingose dirbtuvėse ir scenose, tad veikti tikrai buvo ką.
„Neblogai...“ – geriausiu atveju numyks Marijaus tėvas, vertindamas sūnaus darbą. Adomas Jacovskis – tapytojas ir scenografas, kuris prieš ketvirtį amžiaus kartu su režisieriumi Rimu Tuminu išgarsino Vilniaus mažąjį teatrą, o su Eimuntu Nekrošiumi teatro mylėtojus vertė nakvoti prie Jaunimo teatro kasos durų per naktis laukiant bilietų.
Kita vertus, gal Marijus tėvui jau atsilygino: kai visi svaigo nuo „Pirosmani, Pirosmani...“, jis viešai tėškė, kad spektaklis visai nepatiko. Tiesa, Marijui tuomet buvo gal 10 metų.
„Kvadratas“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Meilė ir mirtis Veronoje“ – tai garsūs spektakliai, prie kurių prisidėjo tėvas ir kurie augino Marijų. „Ana Karenina“, „Trubadūras“, „Mūsų klasė“ – tai Marijaus kūriniai, kuriais minta jau kita karta.
Kartų klausimas svarbus M.Jacovskio gyvenime – juk jis iki šiol beveik kasdien pietauja pas tėvus.
„Ne tik tėvai to nori – poreikis abipusis. Priimu tai kaip privilegiją, ypač kai palygini su tuo, kiek daug žmonių jos neturi, – jų tėvai gyvena už kelių šimtų kilometrų. Aš kone kas antrą dieną užeinu pas tėvus. Daugelis žmonių stebisi, gal net pavydi, kad mano ryšys su tėvais toks artimas“, – sakė Marijus.
– O jūsų paties šeima? Ar toks klausimas jus erzina?
– Gyvenu vienas. Klausimas, kodėl nekuriu šeimos, beprasmiškas, į jį neįmanoma atsakyti. Turiu draugę, kartu esame dešimt metų. Normalios šeimos nesiruošiame kurti ir jau, ko gero, nebekursime.
– Greičiausiai santykiai, kuriuose nėra rutinos, labai gražūs ir lengvi?
– Būtent tokie jie ir yra. Per dešimt metų nesame vienas ant kito balso pakėlę, jau nekalbu apie barnius. Po vienu stogu mudu praleidžiame gal pusę savo laiko, nes draugė daug keliauja darbo reikalais, aš taip pat.
Negaliu pasakyti, kad buvimas atskirai mane džiugina, nors taip galėtų pasirodyti. Tikrai nesimėgauju išsiskyrimais, bet manau, kad žmonės turi gyventi savo gyvenimą. Jei pavyksta dalį jo susieti su kitu žmogumi ir jei tai virsta į ką nors rimta – labai gerai.
– Ar pasirinkus tokį neįpareigojantį dviejų sugyvenimo būdą išlieka tie patys ritualai – malonios smulkmenos ir dėmesio ženklai, artinantys žmones?
– Yra keletas smulkmenų, bet jų viešai nevardinsiu. Stengiamės pažarstyti žarijas, – nusijuokė Marijus. – Dideliu romantiku manęs nepavadinsi, man iš tiesų reikia pastangų, kad nepamirščiau smulkmenų.
– Emocijas taupote kūrybai?
– Visi mes – paprasti mirtingieji. Nepatinka, kai mano darbą žmonės romantizuoja. Aš niekuo nesiskiriu nuo mediko ar inžinieriaus. Darbas nelemia gyvenimo būdo, įpročių, pasaulėžiūros.
– Kaip išlaikyti su tėvais tokį artimą ryšį, koks sieja jus? Kiti mėgsta pasitelkti rusų klasiko mintį, kad tėvus geriausia mylėti iš tolo.
– Išlaikyti ryšį nereikia jokių pastangų, tai klostosi natūraliai. Nesuprantu žmonių, kurie bendravimą su tėvais laiko pareiga ar duokle. Man tai – būtinybė. Esu be galo dėkingas savo mamai ir tėvui už tai, kad jie visą gyvenimą aukojasi dėl manęs.
Jų dėka niekada nebuvau įmestas į tokią situaciją, kurioje atsiduria daugelis jaunų žmonių: jie būna priversti kapanotis patys – ieškotis darbo, nuomotis butą, imti paskolą. Gyvenau kaip princas. Kai baigiau studijas Vilniaus dailės akademijoje, tėvai man nupirko butą.
– Tai jūs egoistas?
– Absoliučiai.
– Nenorėtumėte pasiteisinti?
– O kam? Tai priimu kaip likimo dovaną, privilegiją, kodėl turėčiau teisintis?
– Ar talentas susijęs su geru materialiniu gyvenimu? Juk vis dar dažnai manoma, kad kūrėjai yra tikresni, didingesni, kai paragauja vargo ir kančios.
– Italų tapytojas ir skulptorius Amedeo Modigliani ir flamandų tapytojas Peteris Paulis Rubensas – vienas kitam nenusileidžiantys genijai, tačiau Rubensas mėgavosi turtu ir valdovų malone, o Modigliani mirė skurde.
– Ar jūs tvarkingas buityje?
– Žiauriai netvarkingas. Sunkiai prisiverčiu įjungti siurblį, valyti dulkes, plauti indus. Net nematau prasmės tvarkyti savo buto, nes jame vienas po kito konstruojami spektaklių maketai. Buityje esu visiškai nesavarankiškas. Dujinę viryklę dažniau naudoju kaip staliuką. Ją kartais įjungia nebent draugė, sumaniusi išvirti košės ar turkiškos kavos.
– Jūs ne tas asmuo, kuriam svarbu, kad namus užlietų kepamo pyrago ar gardaus troškinio kvapas?
– Tikrai to nepasiilgstu. Vienas gyvenu gal 15 metų ir tik kartą turėjau Kalėdų eglutę. Niekada neturiu privalomų šventinių reikalų. Kalėdos man susijusios su idiotiškais filmais „Vienas namuose“, „Kietas riešutėlis“ – žiūriu juos po keliolika kartų. Šlamštas? Bet jis manęs tikrai nebesugadins.
– Kaip paaiškintumėte žmogui, kuris nieko neišmano apie scenografiją, kas tai yra be šviesų, spalvų, dekoracijų? Ką scenografijoje reiškia genialus sprendimas?
– Žinote, ir aš nieko apie tai neišmanau, – juokėsi Marijus. – Lietuvoje per dažnai švaistomasi epitetu „genialus“.
– Kodėl rinkotės panašią specialybę kaip ir jūsų tėvo Adomo Jacovskio ar tetos Aleksandros Jacovskytės, garsios kostiumų ir scenografijos kūrėjos? Nesinorėjo prieštarauti ir eiti savo sumanytu keliu?
– Nuo vaikystės viskas buvo savaime suprantama, net nebuvo iškilusi dilema, ką darysiu gyvenime. Buvo metas, kai rimtai sportavau – plaukiojau. Paskui ruošiausi stojamiesiems, nes buvo didelis konkursas.
Ar padėjo tėvo pavardė? Galbūt netiesiogiai, negali to nuneigti, nekvaršinu dėl to sau galvos.
– Patogus gyvenimas kai kada tik pakenkia jaunam žmogui – neabejoju, kad tarp jūsų kolegų yra kūrėjų, kurie nesugeba savęs išlaikyti, skundžiasi, kad jų niekas nesupranta, nueina šunkeliais. Kaip atsilaikėte jūs?
– Man visada norėjosi dirbti. Kita vertus, ką reiškia patogumas? Aš niekada neturėjau pakankamai kišenpinigių, pirmą automobilį nusipirkau pats būdamas jau 30 metų.
– Ar tėvas jums pataria, kai kuriate spektaklio scenografiją?
– Mudu labai tariamės. Visada rodome vienas kitam pirminius sumanymus, pasakojame, kaip ruošiamės kurti spektaklį. Tėvas labai reiklus. Didžiausias jo pagyrimas – neaiškiai numyktas „neblogai...“. Bet esu tai girdėjęs apie savo darbus ne vieną kartą, – šyptelėjo Marijus.
– Žiūrovai mato aktorių, režisierių, pastaruoju metu vis dažniau ir kostiumų kūrėją. Ar neapmaudu, kad scenografas lieka tarsi už kadro? Jus žiūrovai aiškiau išvydo tik choreografės A.Cholinos, režisierės D.Ibelhauptaitės dėka.
– Esu joms už tai dėkingas. Tačiau ir be to man širdies neskaudėtų, nes tuštybė yra tas jausmas, su kuriuo metodiškai ir atkakliai kovoju visą savo sąmoningą profesinį gyvenimą. Tuštybė būdinga net patiems talentingiausiems žmonėms. Aš noriu, kad mano darbai būtų pastebėti, bet tai ne tuštybė.
Ačiū ir kitiems kūrėjams, su kuriais padarėme daug gerų darbų. Kai kuriuose žiūrovas mane išvydo ne taip aiškiai ar galbūt iš viso neatkreipė dėmesio, tačiau tie darbai yra ne mažiau reikšmingi už tuos, kuriuose mano pavardė nuskambėjo garsiai.
– Iš ko atpažinsi Marijų Jacovskį? Kolegos jus apibūdino kaip tamsos kūrėją.
– Man vienodai įdomu kurti, tarkim, lengvą ir grakščią Wolfgango Amadeaus Mozarto operą ir spalvingą vaikišką spektaklį. Bet labiau patinka daryti – pasakysiu primityviai – sunkų, rimtą, egzistencinį teatrą, pavyzdžiui, kaip Yanos Ross „Mūsų klasė“. Tokio teatro kūrimas suteikia didžiausią kūrybinį pasitenkinimą, tuomet jaučiuosi visiškai save realizavęs.
Pastarasis spektaklis – vienas iš tų, kuriais didžiuojuosi. Branginu ir A.Cholinos „Bernardos Albos namus“, „Aną Kareniną“, „Otelą“, Y.Ross „Juodąją našlę“, „Chaosą“, D.Ibelhauptaitės „Trubadūrą“.
– Kai giriamas režisierius, šlovės spinduliuose maudosi ir visa komanda. O ar scenografas gali išgelbėti prastą pastatymą?
– Mėgstu kartoti, kad blogo spektaklio neišgelbėsi genialia scenografija, o gero spektaklio bloga scenografija nesugadinsi. Taip aš tarsi nusiplaunu rankas, bet nereikia pernelyg sureikšminti scenografijos vaidmens teatre. Svarbiausia kūrinio nesugadinti, kaip operoje netrukdyti žiūrovui klausytis muzikos.
Pagrindiniai spektaklio žmonės – dramaturgas, režisierius ir aktoriai. Man patinka mintis, kad kompozitorius, kostiumų, šviesų dailininkas yra režisieriaus tarnai, padedantys įgyvendinti jo idėją. Režisieriaus profesija, man regis, žiauriai sunki.
– Ar galėtumėte pasakyti, kada jautėtės laimingiausias?
– Štai kokia neteisybė dėl laimės – ją sunkiau apibūdinti nei blogį... – susimąstė Marijus. – Didžiausi džiaugsmai, laimingiausios akimirkos, drąsiai galiu pasakyti, nesusijusios su darbu. Padaręs gerą spektaklį jautiesi išties puikiai, bet vargu ar tai galima vadinti laime.
Laimingas jaučiausi, kai porą savaičių vienas basčiausi po Niujorką. Kas vakarą eidavau į džiazo klubą, ir gal kokius penkis kartus grojo muzikantai, kurių visus įrašus turiu namie. Stebuklas – užeini į skylę už 10 dolerių (apie 9 eurus) ir pasirodo, kad tai pasaulinio garso skylė ir čia groja žmogus, kurio klausaisi nuo vaikystės.
– Kas jums yra prabanga?
– Vienatvė. Žmonės jos bijo, bet aš jos ieškau, siekiu nuolat. Manote, kad ir taip daug laiko praleidžiu vienatvėje? Man jos vis per mažai. Vienas būdų idealiai praleisti laiką – pabūti gamtoje vienam.
Netoli Vilniaus vasarą nuomojuosi namą, kurio veranda pastatyta virš vandens. Tai štai joje galima ilgai sėdėti valandų valandas – šiek tiek su kuo nors šnekučiuojantis, bet labai gera ir vienam.
– Kada pastarąjį kartą šokote?
– Neseniai. Būna, be progos nueinu į klubą ir šoku. Dažniausiai tai „Absento fėjos“, nes kitose vietose jaučiuosi nekaip – vyriausias lankytojas ten už mane būna mažiausiai 10 metų jaunesnis.
– Galėtumėte prisipažinti, kad meluojate?
– Meluoju nuolat, žinoma, juk taip patogiau visiems gyventi. Kam čia vienas kitą varginti ne pačia maloniausia tiesa. Mano melas geras, man tiktų, kad taip meluotų ir kiti žmonės man.
