Atrodytų, realus gyvenimas niekuomet ir nesiveržė virsti pasaka – vairuotojai turi darbą, o transporto priemonės turi vairą. Keleiviai irgi vis dar linkę labiau pasitikėtu vairuotoju žmogumi negu atsiduoti elektronų srautų mikroschemų, GPS imtuvų ir aplinką skenuojančių kamerų malonei, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Tačiau pasaulyje, kuriame žmonės vairuotojai kiekvieną dieną užmuša 3400 žmonių, o likusius gąsdina naujienos apie lėktuvą į žemę nukreipiantį pilotą, taip norisi tikėti pasakomis. Ir kai kas tas pasakas jau pavertė realybe – automobiliai, kurie tik paliepus nugabena keleivį ten, kur jam reikia, važinėja ne tik fantastikos filmuose, bet ir visai realiais keliais.
Pirmasis automobilis be vairuotojo Niujorko gatvėmis važiavo 1925 m. Tiesa, inžinieriaus Francio P.Houdinos kūrinys „Iinnrican Wonder“ greičiau buvo tik labai didelis nuotoliniu būdu per radiją valdomo žaisliuko prototipas.
Pirmieji automobiliai be vairuotojo iš laboratorijų pabandė lįsti 1950–1960 m. Tačiau tiek 1960 m. Jungtinės Karalystės transporto tyrimų laboratorijos bandytas „Citroën DS19“, tiek 1961 m. pristatytas automobilis su oro pagalve „Aeromobil 35B" turėjo vieną bendrą trūkumą – negalėjo važiuoti paprastu keliu.
Juos vairavo kelio pakraščiuose arba po asfaltu įrengti elektromagnetiniai, šviesos ar dar kažin kokie valdikliai ir indikatoriai. Tad gal „Aeromobil 35B“ ateities autostrada ir galėtų lėkti žadėtu 2400 km/val. greičiu, tačiau sustotų ir pasuktų tik ten, kur liepia kelias, o išbėgusio žmogaus ar briedžio, deja, tikrai nematytų. Matyt, todėl visi inžinierių pažadai, kad jau 1975 m. keliais važinės automobiliai be vairuotojų, netrukus buvo užmiršti.
Net kompiuteris čia buvo bejėgis. Stanfordo universiteto dirbtinio intelekto laboratorijoje sukurtas kompiuterio valdomas vežimėlis 1970 m. sugebėjo savarankiškai važiuoti sekdamas balta linija ne greičiau nei 1,3 km/val.
1980 m. aprūpintas greitesniu kompiuteriu tas pats vežimėlis sugebėjo be klaidų apvažiuoti visas kambary sustatytas kėdes ir pasiekti kitą sieną... Per 5 valandas... Taigi idėja pasirodė pritaikoma nebent Marse, o keliai liko žmonėms prie vairo. Tik ar ilgam?
Automobiliai „VaMP“ ir „Vita-2“, kuriuos sukūrė „Daimler-Benz“, 1994-aisiais įprasta autostrada patys važiavo 1000 kilometrų. Važiavo iš Paryžiaus, esant intensyviam eismui, 130 km/val. greičiu. Deja, ne visai savarankiškai. Nors važiuoti savo eile, persirikiuoti ir net lenkti automobiliai galėjo patys, vairuotojai vis turėjo kai ką pakoreguoti.
Automobilis be vairuotojo pagaliau tapo realybe 2000 m. – Roterdame (Olandija) komercinius reisus pradėjo mikroautobusai „ParkShuttle“. Tik jie važinėjo atskira kelio juosta ir labiau priminė horizontalų liftą negu automobilius. Be to, 2005 m. kompiuteriui praradus ryšį su vienu iš autobusiukų, tas nepraleido kito ir įvyko avarija. Žmonės nenukentėjo, tačiau paslauga buvo ilgam nutraukta, o kompanija bankrutavo.
Žodžiu, pasakiškas automobilis, vežantis ten, kur paliepsi, vis dar atrodė nepasiekiamas. Tiesa, teigti, kad dirbta be reikalo, būtų neteisinga. Šiuolaikiniuose automobiliuose įdiegta daugybė sistemų, kurios buvo išbandytos kuriant šią svajonę.
Dar 1998 m. „Toyota“ pradėjo montuoti prisitaikančią greičio palaikymo sistemą ACC, kuri lazerio spinduliu matavo atstumą iki kitų transporto priemonių ir keitė greitį, jei grėsė susidūrimas.
Įvairių kompanijų prabangūs automobiliai jau moka sekti balta kelio linija ir patys išmatavę atstumą prisiparkuoti be vairuotojo pagalbos. Prabangiuose „Mercedes“ montuojamos naktinio vaizdo kameros ir radarai įspėja apie kitaip nematomas kliūtis kelyje. Amžinai už saugumą kovojanti „Volvo“ montuoja automatinę stabdymo sistemą, kuri, pasitelkusi radarą, gelbėja žioplus vairuotojus nuo neišvengiamų avarijų.
Tik plušėdami automobilių gamintojai pramiegojo konkurentą, kurį turėjo pastebėti. Negi keista, kad kompanija, kuri žino beveik viską, turi ne tik visų pasaulio kelių žemėlapius, bet ir didžiosios Žemės paviršiaus dalies nuotraukas, kuri niekuomet nebijojo svajoti apie tai, kas neįmanoma, ir kelis kartus tas svajones sugebėjo realizuoti, ėmėsi kurti ir pasakišką transporto priemonę?
Kurti automobilį, kuriam nereikia vairuotojo, „Google“ pradėjo visiškai slaptai 2009 m. Ir kūrė gerai – per visą bandymų istoriją „Google“ automobiliai pateko tik į dvi avarijas ir dėl abiejų buvo kalti vairuotojai žmonės.
2014 m. gegužę „Google“ pristatė 100 savo sukurtų ir gamintų elektrinių automobiliukų, kuriuose net nėra vairo! O gruodį prototipai jau visiškai savarankiškai funkcionavo. Kompanija ketina šiais metais juos aktyviai bandyti Kalifornijos (JAV) keliuose. O tos pačios Kalifornijos valdžia pirmoji pasaulyje ėmėsi tokių automobilių reglamentavimo ir legalizavimo.
Kukliai atrodantiems, bet nekukliai kainuojantiems „Google“ mažyliams (vien sumontuotos įrangos vertė automobilyje siekia 130 tūkst. eurų) ant kulnų lipa ir prabangiausias elektromobilis „Tesla“.
„Tesla Motors“ jau atlieka savo „AutoPilot“ sistemos bandymus keliuose ir pažadėjo ją į automobilius diegti nuo metų vidurio. Aprūpintas tokia sistema „Tesla Model S“ automobilis galės be vairuotojo įsikišimo atlikti posūkius, stabdyti, prisitaikyti prie leistino greičio ir sekti aplinką. Žodžiu, parveš namo ir užmigusį.
Dar 2013 m. pasaulyje nebuvo nė vieno savarankiškai važiuojančio automobilio, o 2015 m. tokių bus sukurta labai daug. Ruoškitės – 2020 m. jie užplūs miestų gatves.
Pats vairuojantis automobilis neatskiriamas nuo daiktų interneto sąvokos. Iš esmės toks automobilis ir tampa savarankišku internetu siunčiamos informacijos gavėju ir jos kūrėju. Idėja paprasta: jei visi automobiliai pranešinės internete apie važiavimo sąlygas, kelią, spūstis, greitį, buvimo vietą, kiekvienas jų galės savo elektroninėse smegenyse matyti visiškai tikslų realios aplinkos vaizdą.
Kalbantys apie daiktų internetą ir išmaniuosius miestus žada, kad internetu informaciją siųs ir šviesoforai, ir išmanieji kelio davikliai, ir vaizdo kameros. Viską sudėjus kartu turėsime aplinką, kuri užtikrins, kad automobilis be vairuotojo matys ir supras kur kas daugiau, vadinasi, ir važiuos kur kas saugiau už žmogų.
Lieka užtikrinti, kad visa ta informacija keliautų ne lėčiau, negu gali lėkti automobilis. Tam ir reikalingas 2020 m. laukiamas 5G internetas.
„Jei automobilis be vairuotojo lekia 60 km/val. greičiu, informaciją apie aplinką 4G LTE mobiliuoju internetu gauna tokiu greičiu, kad tarp dviejų informacinių paketų spėja nuriedėti 1,5 metro. Kai bus naudojamasi 5G interneto ryšiu, jis per tą laiką spės nuriedėti 2,8 cm“, – paklaustas, kam reikia tokio greito 5G ryšio, atsakė kompanijos „Huawei“ vadovas.
Nesuprantama? Taip ir turi būti. Šiuolaikinis pasaulis toks jau bjaurus, kad technologijos protingėja daug greičiau, nei žmogaus smegenys spėja tai suprasti. Būtent dėl to jame ir bus saugesni automobiliai be vairuotojo.
O kam tuomet būsime reikalingi mes? Ogi tam, kad atsisėstume patogiai, atsipalaiduotume ir iškilmingai ištartume: „Nugabenk mane į sultono rūmus...“
