Juk baimė – vienintelis dalykas, galįs paversti svajonę neįgyvendinama. Šias ir daugelį kitų gyvenimiškų tiesų autorius sudėjo į rytietiškos išminties lobiu vadinamą ir šiemet 25-ąjį gimtadienį mininčią knygą „Alchemikas“.
– 25-eri – tiek šiemet sukako stulbinamo populiarumo sulaukusiam romanui „Alchemikas“. Ar šiandien prisiminęs neįtikėtiną pagrindinio veikėjo Santjago kelionę ieškant Asmeninės Legendos norėtumėte ką nors joje pakeisti?
– Nekeisčiau nieko. Manau, kad „Alchemikas“ – tai tam tikras mano gyvenimo atspindys. Būdamas 40-ies parašiau savo pirmąją knygą „Piligrimas“ ir tuomet paklausiau savęs, kodėl gi taip ilgai delsiau? Juk svajonę tapti rašytoju puoselėjau nuo 10 metų. Suvokiau, kad privalau iš naujo apžvelgti savo gyvenimo kelią – šitaip mano vaizduotėje gimė Santjagas. Berniukas, dėl svajonės sukoręs didžiulį kelią ir galiausiai suvokęs, kad jo svajonė visuomet buvo čia pat, šalia, tereikėjo trupučio drąsos ją įgyvendinti.
Ši kelionė – tai mano gyvenimo lobis. Parašęs „Alchemiką" tvirtai nusprendžiau, kad privalau ją tęsti. Kiekviena nauja knyga – savotiškas iššūkis, tai lyg tiltai, jungiantys skirtingas kultūras.
– Ar vis dar jaučiate ryšį su savo romanų personažais? Ar Santjagas vis dar jūsų gyvenimo dalis?
– Žinote, aš vis dar jaučiuosi esąs Santjagas. Daugelį metų atsakymų į mane kankinusius klausimus ieškojau knygose, tačiau galiausiai suvokiau, kad gyvenimą ir jo prasmę suvokti galime tik iš tiesų leisdami sau gyventi ir jausti. Skaitymo svarba neišmatuojama, tačiau kartais to tiesiog nepakanka.
– Daugelyje jūsų knygų modernus pasaulis, regis, neegzistuoja. Kaip manote, ar Asmeninės Legendos paieškos tampa lengvesnės, kai žmogaus nevargina šiuolaikinių technologijų gausa?
– Suvokiu šiuolaikinių technologijų naudą. Mano knygų herojai neturi „iPad“, tačiau mes turime. Tai man padeda pasiekti daugybę žmonių tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Turiu galimybę skleisti mintis per savo tinklaraštį, socialinius tinklus „Twitter“ ir „Facebook“ ir suteikti galimybę su mano pasakojimais susipažinti tiems, kurie neišgali įpirkti knygų.
Žinote, kad atrastų savo Asmeninę Legendą, žmogui tereikia vieno dalyko – valios. Ir šios paieškos turėtų tapti pagrindiniu žmogaus tikslu gyvenime, visa kita – tik antraeiliai dalykai. Patikėkite, tame nėra ničnieko egoistiško. Gyvenimą pakeitusiai piligriminei kelionei ryžausi 1986-aisiais, ir tai simbolizavo mano dvasinį atgimimą. Būtent tuo metu ir supratau, kad vien svajoti nepakanka. Žmogus privalo įgyvendinti savo troškimus, sumokėti savo svajonės kainą.
– Ar tam, kad atrastų savo Asmeninę Legendą, žmogus turi ryžtis tokiam varginančiam keliui, kokį sukorė Santjagas? Nejaugi dėl šio tikslo žmogus privalo atsisakyti visko, ką turi?
– Pasaulyje nėra nieko, kas mums priklausytų. Mes esame čia, nes tokia buvo Dievo valia, tačiau atėjus laikui ir vėl turėsime pas jį sugrįžti. Suvokimas, kad niekas šioje žemėje mums nepriklauso, – gražiausias dalykas, galintis nutikti žmogui, nes tuo metu visa ta našta, kuri metų metus slegia mūsų pečius, ima ir nukrinta.
Kalbant apie Asmeninę Legendą, manau, kad kiekvienas mūsų pereiname tą laikotarpį, kai visuomenė siekia paversti mus tokiais, kokie, anot jos, turėtume būti, o mes įnirtingai stengiamės tam pasipriešinti, kartu ieškodami savęs. Kartais tam prireikia daugiau laiko nei norėtume, bet tai yra teisingas kelias į savęs pažinimą.
Mano istorija – ne kitokia. Tėvai niekuomet nesuprato mano noro tapti rašytoju. Jie manė, jog esu nestabilios psichikos, nes buvau taip įnikęs į knygas, kad pamiršdavau bendravimą su žmonėmis. 17-os jie mane uždarė į psichiatrijos ligoninę. Ištrūkęs ilgą laiką stengiausi tapti tokiu, kokiu tėvai ar visuomenė norėjo mane matyti, tačiau mintis apie buvimą „normaliu“ varė mane iš proto.
– Kaip manote, ar neįtikėtina jūsų knygų sėkmė simbolizuoja žmonijos tapimą dvasingesne? Jūsų romanuose susipina mintys, kurias tam tikruose savo gyvenimo etapuose galėtų pritaikyti kiekvienas mūsų.
– Jei atvirai, nesuvokiu savo knygų sėkmės priežasties ir nesistengiu to suprasti, nes tuomet nejučia imčiau vadovautis jau pasiteisinusia sėkmės formule. Neabejoju – to skaitytojai man niekuomet neatleistų. Štai kodėl ketvirtį amžiaus rašau knygas: skaitytojai suvokia, kad vienintelis mano noras – pasiekti jų sielos gelmes.
– Jūsų knygos – neišsemiami motyvacijos ir dvasinio tobulėjimo lobynai. Ar tokį pėdsaką svajojate palikti?
– Noriu, kad žmonės mane prisimintų kaip savo tikslu ir savo knygomis nuoširdžiai tikintį žmogų. Juk į viską, ką įgyvendinau, buvo įdėta daug širdies ir tikrų, nesuvaidintų jausmų.
– Jūsų kūryba persmelkta arabų kultūros. Tai kiek neįprasta, turint omenyje, kad esate brazilas, be kita ko, rašantis portugalų kalba.
– Taip, esu kilęs iš Brazilijos ir rašau portugalų kalba, tačiau mano širdis priklauso arabų kultūrai. Joje gausu nuostabių istorijų – jomis perduodami įvairūs mokymai ir patirtys. Mano kūrybai didžiulę įtaką turėjo arabiškų pasakų rinkinys „Tūkstantis ir viena naktis“.
– Sakoma, su amžiumi ir patirtimi įgyjamas naujas suvokimas apie meilę ir jos svarbą. Praėjo 25 metai nuo to lemtingo momento, kai Santjago ir Fatimos žvilgsniai susitiko. Kaip manote, ar jų, kaip ir jūsų, požiūris į meilę šiandien būtų kitoks?
– Ak, ši istorija man jau seniai nebepriklauso. Santjagas sugrįžo pas Fatimą, ir nuo tos akimirkos tai – tik jųdviejų gyvenimas. Nebesu tas, kuris galėtų stebėti ir daryti įtaką jų ateičiai – jie patys turi pripildyti savo gyvenimą meilės, nes meilė – vienintelis išties svarbus dalykas. Meilė priverčia pasaulį suktis. Nuoširdžiai tikiu, kad kai tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą. Tačiau ši sentencija – lyg dvipusis kardas. Juk ne visuomet norime pozityvių, gerų dalykų. Kartais, net patys to nesuvokdami, trokštame kančios, nes daugeliui žmonių atrodo, kad kančia – tai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Būkite labai atsargūs kurdami norus, nes galų gale, kad ir kokie jie būtų, geri ar blogi, jie vis vien išsipildys.
Parengė Kristina SOLOMNIKOVA
Net į 80 pasaulio kalbų išverstame ir dėl to į Guinnesso rekordų knygą įrašytame P.Coelho romane „Alchemikas“ pasakojama apie lemtingą jauno Andalūzijos piemens Santjago sapną, privertusį jį palikti gimtuosius namus Ispanijoje ir iškeliauti į Egiptą ieškant svarbiausio savo gyvenimo lobio. Varginanti, dvejonių persmelkta kelionė Santjagui atveria netikėtas galimybes, suveda su didžiąja jo gyvenimo meile ir leidžia atrasti atsakymus į daugelį iš mūsų kankinančius gyvenimiškus klausimus.
„Alchemiko“ populiarumo būta didžiulio – parduota per 65 mln. knygos egzempliorių, o rašytojo gerbėjų ratas kiekvienais metais nepaliaujamai didėja.
Populiarioji knyga – apie paieškas
P.Coelho gimė 1947 metais Rio de Žaneire inžinieriaus ir namų šeimininkės šeimoje. Berniuko meilė literatūrai atsiskleidė nuo mažens, tačiau nuolat skaitęs ir nuo žmonių atsiribojęs sūnus kėlė nerimą tėvams. Siekdami paversti Paulo „normaliu“, jie paguldė berniuką į psichiatrijos ligoninę, iš kurios jis per trejus metus ne kartą pabėgo. Ligoninėje P.Coelho bandyta gydyti ir elektros šoku.
Galiausiai išleistas iš psichiatrijos ligoninės Paulo stengėsi pritapti visuomenėje ir septynerius metus gyveno „normalų“ gyvenimą: susirado darbą, vedė savo pirmąją žmoną. Tačiau, anot autoriaus, jis tiesiog negalėjo pakęsti buvimo „normaliu“.
P.Coelho gyvenime būta ir audringų laikotarpių, persunktų narkotikų, vakarėlių ir orgijų.
Kone didžiausi rašytojo gyvenimo pokyčiai prasidėjo 1980-aisiais vedus savo gyvenimo meilę brazilų menininkę Christiną Oiticicą. P.Coelho pardavė viską, ką turėjo, ir juodu leidosi į savęs atradimo kelionę.
1986 m. Paulo nukeliavo piligriminę kelionę, vadinamą Santjago keliu. Tai tapo jo dvasinio atgimimo simboliu, kurį jis aprašė savo pirmoje knygoje „Piligrimas“.
2011-aisiais autorius per plauką išvengė mirties. Paprastas širdies tyrimas išgelbėjo jį nuo gresiančio infarkto. Milijonus skaitytojų pasaulyje pakerėjęs brazilas prisipažino, kad buvo rimtai susimąstęs apie savo laidotuves ir tikino, jog būtų miręs laimingas, mat nugyveno nuostabų ir nuotykių kupiną gyvenimą.
Nuo „psicho“ iki literatūros dievuko
Juk baimė – vienintelis dalykas, galįs paversti svajonę neįgyvendinama. Šias ir daugelį kitų gyvenimiškų tiesų autorius sudėjo į rytietiškos išminties lobiu vadinamą ir šiemet 25-ąjį gimtadienį mininčią knygą „Alchemikas“.
– 25-eri – tiek šiemet sukako stulbinamo populiarumo sulaukusiam romanui „Alchemikas“. Ar šiandien prisiminęs neįtikėtiną pagrindinio veikėjo Santjago kelionę ieškant Asmeninės Legendos norėtumėte ką nors joje pakeisti?
– Nekeisčiau nieko. Manau, kad „Alchemikas“ – tai tam tikras mano gyvenimo atspindys. Būdamas 40-ies parašiau savo pirmąją knygą „Piligrimas“ ir tuomet paklausiau savęs, kodėl gi taip ilgai delsiau? Juk svajonę tapti rašytoju puoselėjau nuo 10 metų. Suvokiau, kad privalau iš naujo apžvelgti savo gyvenimo kelią – šitaip mano vaizduotėje gimė Santjagas. Berniukas, dėl svajonės sukoręs didžiulį kelią ir galiausiai suvokęs, kad jo svajonė visuomet buvo čia pat, šalia, tereikėjo trupučio drąsos ją įgyvendinti.
Ši kelionė – tai mano gyvenimo lobis. Parašęs „Alchemiką" tvirtai nusprendžiau, kad privalau ją tęsti. Kiekviena nauja knyga – savotiškas iššūkis, tai lyg tiltai, jungiantys skirtingas kultūras.
– Ar vis dar jaučiate ryšį su savo romanų personažais? Ar Santjagas vis dar jūsų gyvenimo dalis?
– Žinote, aš vis dar jaučiuosi esąs Santjagas. Daugelį metų atsakymų į mane kankinusius klausimus ieškojau knygose, tačiau galiausiai suvokiau, kad gyvenimą ir jo prasmę suvokti galime tik iš tiesų leisdami sau gyventi ir jausti. Skaitymo svarba neišmatuojama, tačiau kartais to tiesiog nepakanka.
– Daugelyje jūsų knygų modernus pasaulis, regis, neegzistuoja. Kaip manote, ar Asmeninės Legendos paieškos tampa lengvesnės, kai žmogaus nevargina šiuolaikinių technologijų gausa?
– Suvokiu šiuolaikinių technologijų naudą. Mano knygų herojai neturi „iPad“, tačiau mes turime. Tai man padeda pasiekti daugybę žmonių tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Turiu galimybę skleisti mintis per savo tinklaraštį, socialinius tinklus „Twitter“ ir „Facebook“ ir suteikti galimybę su mano pasakojimais susipažinti tiems, kurie neišgali įpirkti knygų.
Žinote, kad atrastų savo Asmeninę Legendą, žmogui tereikia vieno dalyko – valios. Ir šios paieškos turėtų tapti pagrindiniu žmogaus tikslu gyvenime, visa kita – tik antraeiliai dalykai. Patikėkite, tame nėra ničnieko egoistiško. Gyvenimą pakeitusiai piligriminei kelionei ryžausi 1986-aisiais, ir tai simbolizavo mano dvasinį atgimimą. Būtent tuo metu ir supratau, kad vien svajoti nepakanka. Žmogus privalo įgyvendinti savo troškimus, sumokėti savo svajonės kainą.
– Ar tam, kad atrastų savo Asmeninę Legendą, žmogus turi ryžtis tokiam varginančiam keliui, kokį sukorė Santjagas? Nejaugi dėl šio tikslo žmogus privalo atsisakyti visko, ką turi?
– Pasaulyje nėra nieko, kas mums priklausytų. Mes esame čia, nes tokia buvo Dievo valia, tačiau atėjus laikui ir vėl turėsime pas jį sugrįžti. Suvokimas, kad niekas šioje žemėje mums nepriklauso, – gražiausias dalykas, galintis nutikti žmogui, nes tuo metu visa ta našta, kuri metų metus slegia mūsų pečius, ima ir nukrinta.
Kalbant apie Asmeninę Legendą, manau, kad kiekvienas mūsų pereiname tą laikotarpį, kai visuomenė siekia paversti mus tokiais, kokie, anot jos, turėtume būti, o mes įnirtingai stengiamės tam pasipriešinti, kartu ieškodami savęs. Kartais tam prireikia daugiau laiko nei norėtume, bet tai yra teisingas kelias į savęs pažinimą.
Mano istorija – ne kitokia. Tėvai niekuomet nesuprato mano noro tapti rašytoju. Jie manė, jog esu nestabilios psichikos, nes buvau taip įnikęs į knygas, kad pamiršdavau bendravimą su žmonėmis. 17-os jie mane uždarė į psichiatrijos ligoninę. Ištrūkęs ilgą laiką stengiausi tapti tokiu, kokiu tėvai ar visuomenė norėjo mane matyti, tačiau mintis apie buvimą „normaliu“ varė mane iš proto.
– Kaip manote, ar neįtikėtina jūsų knygų sėkmė simbolizuoja žmonijos tapimą dvasingesne? Jūsų romanuose susipina mintys, kurias tam tikruose savo gyvenimo etapuose galėtų pritaikyti kiekvienas mūsų.
– Jei atvirai, nesuvokiu savo knygų sėkmės priežasties ir nesistengiu to suprasti, nes tuomet nejučia imčiau vadovautis jau pasiteisinusia sėkmės formule. Neabejoju – to skaitytojai man niekuomet neatleistų. Štai kodėl ketvirtį amžiaus rašau knygas: skaitytojai suvokia, kad vienintelis mano noras – pasiekti jų sielos gelmes.
– Jūsų knygos – neišsemiami motyvacijos ir dvasinio tobulėjimo lobynai. Ar tokį pėdsaką svajojate palikti?
– Noriu, kad žmonės mane prisimintų kaip savo tikslu ir savo knygomis nuoširdžiai tikintį žmogų. Juk į viską, ką įgyvendinau, buvo įdėta daug širdies ir tikrų, nesuvaidintų jausmų.
– Jūsų kūryba persmelkta arabų kultūros. Tai kiek neįprasta, turint omenyje, kad esate brazilas, be kita ko, rašantis portugalų kalba.
– Taip, esu kilęs iš Brazilijos ir rašau portugalų kalba, tačiau mano širdis priklauso arabų kultūrai. Joje gausu nuostabių istorijų – jomis perduodami įvairūs mokymai ir patirtys. Mano kūrybai didžiulę įtaką turėjo arabiškų pasakų rinkinys „Tūkstantis ir viena naktis“.
– Sakoma, su amžiumi ir patirtimi įgyjamas naujas suvokimas apie meilę ir jos svarbą. Praėjo 25 metai nuo to lemtingo momento, kai Santjago ir Fatimos žvilgsniai susitiko. Kaip manote, ar jų, kaip ir jūsų, požiūris į meilę šiandien būtų kitoks?
– Ak, ši istorija man jau seniai nebepriklauso. Santjagas sugrįžo pas Fatimą, ir nuo tos akimirkos tai – tik jųdviejų gyvenimas. Nebesu tas, kuris galėtų stebėti ir daryti įtaką jų ateičiai – jie patys turi pripildyti savo gyvenimą meilės, nes meilė – vienintelis išties svarbus dalykas. Meilė priverčia pasaulį suktis. Nuoširdžiai tikiu, kad kai tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą. Tačiau ši sentencija – lyg dvipusis kardas. Juk ne visuomet norime pozityvių, gerų dalykų. Kartais, net patys to nesuvokdami, trokštame kančios, nes daugeliui žmonių atrodo, kad kančia – tai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Būkite labai atsargūs kurdami norus, nes galų gale, kad ir kokie jie būtų, geri ar blogi, jie vis vien išsipildys.
