Belyčio stiliaus kūrėjas sulaukia daugiau plojimų ir aplodismentų nei dauguma jaunųjų Europos dizainerių.
Dar paauglys J.W.Andersonas pradėjo domėtis mada. Anuomet jis gyveno Dievo užmirštame užkampyje Šiaurės Airijoje.
J.W.Andersonas žavėjosi Jeanu Pauliu Gaultier ir naršė po dideles nuolaidas taikančias parduotuves, tokias kaip „TK Maxx“.
J.W.Andersonui jau 32-eji ir jis pirmenybę teikia veikiau laisvam drabužių stiliui. Bet tiek jo paties mados namų linijos, tiek Ispanijos prabangiam prekės ženklui „Loewe“ kuriamos kolekcijos sulaukia daug liaupsnių.
Tuo metu, kai daugelis jo kolegų skundžiasi pašėlusiu mados industrijos tempu, J.W.Andersonas jau būna pasirengęs likus kelioms savaitėms iki mados šou.
2017 metų rudeniui jis rengė kolekciją Japonijos mados tinklui „Uniqlo“, nes mano, kad šiuolaikinis dizainas turi būti demokratiškas – prieinamas visiems.
– Šiuo metu esate vienas garsiausių žmonių, kilusių iš Šiaurės Airijos. Visur esate atpažįstamas, bet ar taip yra ir atvykus į namus?
– JAV, Niujorke, mane atpažįsta gatvėje. Bet Šiaurės Airijoje esu regbio žvaigždės sūnus, kuriantis madą. Mano tėvas buvo profesionalus regbio žaidėjas, ir gana populiarus. Kai grįžtu į Šiaurės Airiją, mane pamatę žmonės turbūt pagalvoja: „Kas šis vyriškis susitaršiusiais plaukais?“
– Jūsų kuriama vyrų mada laikoma avangardine, nes ištrynėte ribas tarp lyčių. Kodėl?
– Kai buvau mažas, mama nupirko broliui megztinį su žalsvai mėlynomis gėlytėmis, o man – su rožinėmis. Šiame amžiuje paprasčiausiai nešiojama tai, kas gražu. Šio požiūrio laikausi iki šiol.
Pirmiausia mados dizaineris turi suvokti, ką jis mano esant teisinga. Į savo vyriškas kolekcijas ir moterų mados liniją, kurią siūlome dabar, niekuomet nežvelgėme lyčių aspektu.
Mano siūloma mada ištrina ribas tarp lyčių, nes taip rengiasi žmonės. Sukūrėme bendros drabužių spintos idėją, nes nematome jokio skirtumo tarp vyriškų ir moteriškų drabužių.
Be to, kur kas paprasčiau tuos pačius sportinio stiliaus marškinėlius vienu metu pasiūti dviejų dydžių ir parduoti tiek vyrams, tiek moterims.
– Kada suvokėte, kad norite tapti dizaineriu?
– Būdamas 19-os norėjau būti aktoriumi ir dėl to pradėjau mokytis Vašingtono teatro mokykloje. Čia praleidęs dvejus gražius savo gyvenimo metus buvau išmestas, nes studijavau nepakankamai rimtai.
Po to išvykau į Dubliną, kur mano tėvas treniravo regbio komandą. Dirbau prabangiame „Brown Thomas“ prekybos centre ir mėgavausi gyvenimu.
– Iki tol mados dizaino nestudijavote?
– Iki tol neturėjau jokio supratimo apie dizainą. Vieną dieną į „Brown Thomas“ užsukusi vyriausioji „Prada“ dizainerė Manuela Pavesi paprašė manęs dekoruoti prekybos centro vitrinas.
– Ar žinojote, kas buvo M.Pavesi?
– Ne, bet žinodamas, kas yra „Prada“, suvokiau, jog ji turėjo būti svarbus asmuo. M.Pavesi pasikvietusi mane pasakė: „Jei nori gero darbo, privalai vykti į Londoną.“
Mane pradėjo spirti ir tėvai, neduodami ramybės nuolatiniais klausimais: „Ką veiksi toliau?“
Susidėjau savo nuveiktų darbų aplanką ir pradėjau juos siųsti į visus įmanomus universitetus, bet nė vienas neatvėrė savo durų, išskyrus Londono mados koledžą. Nuo to laiko gyvenu Londone ir niekada nebenorėčiau būti kur nors kitur.
– Ar kartais nepasigendate aktorystės?
– Ne, nebuvau ypač gabus. Bet Vašingtono teatro mokykloje daug išmokau, pavyzdžiui, kurti vaidmenį per psichiką ir pasąmonės srautą. Panašiai sukurtas mados pasaulis: privalai tikėti tuo, ką darai. Jei abejosi, kitų taip pat neįtikinsi.
– Ar tvirtai tikite savimi?
– Taip, tikiu viskuo, ką kada nors esu daręs. Kartais gal net ir per daug.
– Kuriate visiškai kitokius drabužius, nei pats nešiojate. Ar bent kartais apsivelkate tuo, ką esate sukūręs?
– Anksčiau, kai dar studijavau universitete, apsivilkdavau. Tada nešiojau ir „Dior“, „Prada“, „Vivienne Westwood“ drabužius. Buvau pamišęs dėl „Miu Miu“, beje, kaip ir visi.
Prie trumpų kelnių nešiojau nailoninį paltą – trumpai tariant, viską, dėl ko anuomet buvo einama iš proto. Vėliau taip stipriai pasinėriau į mados pasaulį, kad namuose apie ją nebenorėjau galvoti.
Apsitempdavau baltus sportinius marškinėlius, tamsiai mėlyną megztinį, įsmukdavau į džinsus. Ir net nepagalvodavau, kad gal geriau būtų rinktis juodą spalvą. Visą laiką buvau tamsiai mėlynas.
– Kas buvo jūsų dievaitis?
– Buvau pamišęs dėl J.P.Gaultier. Niekada nepamiršiu, kaip kartą su tėvais skrisdamas į Ibisą lėktuve esančiame žurnale pamačiau trumpučius J.P.Gaultier maskuojamosios spalvos šortus.
Išplėšęs tą puslapį savo mamą tempiau į kiekvieną Ibisos parduotuvę ir ieškojau būtent tokių šortų. Per madingų drabužių išpardavimus kartais galėjau rasti ir sukurtų J.P.Gaultier.
Turėjau leopardų kailio piešiniu išmargintas kelnes, jas mūvėjau su dizainerio sukurtais marškinėliais ir prie jų derančia džinsine striuke.
Kartą visus metus taupiau, kad galėčiau nusipirkti tikrus „Gucci“ džinsus. 500 eurų už vienas kelnes! Kai išskalbiau, nebegalėjau nešioti, nes buvo per ankštos. Anuomet gerokai persistengiau, nes mano spintoje buvo didžiulė visų spalvų ir raštų, kokių tik gali būti, drabužių sankaupa. Ryškių, į akis krintančių drabužių kolekcija.
– Ar vis dar turite šiuos drabužius?
– Nė vieno.
– Kas dabar žavi, traukia jūsų dėmesį?
– Patinka lankytis sendaikčių parduotuvėse, jose perku kėdes, knygas, indus. Elgiuosi kaip žiurkėnas. Namuose kartais vieną daiktą slepiu už kito, kad nematyčiau.
Mano namai visiškai užkimšti. Man taip patinka keramika, kad virtuvės stalas apkrautas keraminiais indais. Jų pakanka ir ant serviravimo stalelio.
Visur stovi taurės ir vazos. Man patinka XVIII a. mėlyni ir balti indai. Lankausi visuose aukcionuose ir ten bandau viską nupirkti. Elgiuosi kaip senmergė.
Žvelgdamas į antikos laikų porcelianą juntu iš jo sklindančią išskirtinę dvasią. Nežinau, kodėl, bet jis man – savotiškas įkvėpimo šaltinis.
Žvelgdamas į porcelianinį pietų servizą patiriu transą. Neseniai nusipirkau 147 dalių servizą, kuriuo tikrai niekada nesinaudosiu. Jį pamatęs per aukcioną pagalvojau: „Kodėl gi ne?“
