Tikros legendos atsiranda iš niekur. Ir ši – taip pat.
1853 metų kovo 14-ąją jaunas imigrantas, atvykęs iš Vokietijos Frankonijos regiono Levi Straussas nešinas šiurkštaus medvilninio audinio šūsniu traukė Sant Francisko gatve.
Jis iš vieno aukso ieškotojo sužinojo, kad jam ir kartu su juo dirbantiems trūksta kelnių. Abu vyriškai patraukė pas siuvėją ir užsakė pasiūti kelnes iš grubaus medvilnės audinio.
Tokiu būdu atsirado džinsai: kietas kaip lenta drabužis, veržiantis ir „kankinantis“, toks nelankstus, kad, vaizdžiai sakant, gali stovėti vienas be kitų pagalbos.
Tokių kelnių mūsų laikais neapsimautų nė vienas vyriškis? O gal klystame?
2015-aisiais visas pasaulis pakvaišo dėl „Denim“ – skalbiamų, išbalintų, skylėtų – džinsų. Haremo (Jogg Jeans), aptempti, plėšyti, – bet kokiu atveju tai patogios elastano kelnės.
Bet ar tikrai dėl jų visas pasaulis buvo pametęs galvą?
Tikrai ne. Nenuolankiųjų bendrija, – kaip šmaikščiai vadinami „Raw Denim“ gerbėjai, nesiliovė priešintis šiuolaikiniams džinsams.
Jie tebenešioja kelnes, kurių mėlynumas toks niūrus kaip poliarinės nakties, o audinys – kietas kaip kartonas.
„Raw“ reiškia, kad medvilninė medžiaga, kuri neapdorojama gamybos proceso metu, lieka grubiu, šiurkščiu audiniu.
Dėl to apsimauti naujais „Raw“ – tai tolygu įsisprasti į dramblio odą. Tai reiškia, jog neapdoroto audinio dūrimus jų savininkas turi pakęsti tol, kol pats „nesusikuria“ komforto zonų.
Negana to, reikia susitaikyti ir kitokiais nepatogumais: tamsiai mėlyna dažomoji medžiaga „nuspalvina“ į džinsų vidų sukištus baltus marškinius, nuosavo automobilio sėdynę – taigi, ir svetimas sofas.
Visa tai patinka tik „kietiems“ vyrukams. Bet jie stengiasi savo gyvenimą dar labiau pasunkinti. Mėnesių mėnesius neskalbia „Raw Denim“, – gal net pusę metų, o tai magiška riba, kurią stengiasi pasiekti šių džinsų aistruoliai.
Ir tik tuomet audinys tampa išskirtiniu, nes atspindi jo savininko gyvenimą. Apie jį byloja suglamžymų klostės, įplyšimai kelnių kišenėse, valgomojo aliejaus ar pieno dėmės. Tai – tarsi „Raw Denim“ savininko „nuopelnų“ atskleidimas.
Beveik 90 proc. „Raw Denim“ aistruolių sudaro vyrai. Jiems patinka alyvuoti, purvini džinsai, pasidengę bakterijų ir odos prakaito apnašomis, – kas žino, ko dar gali turėti šis audinys.
„Raw Denim“ gerbėjai įsitikinę, kad dėl nuolatinio purvinimo šie džinsai nepraranda savo ilgaamžiškumo – kiekvienas skalbimas sendina audinį, – ir išlieka autentiškais šiuolaikinėje, standartizuotų kelnių visuomenėje.
Švedijos džinsų „Nudie“ prekinio ženklo gamintojai skalbimo instrukcijoje perspėja, kad ilgai nešiojamų džinsų dvokas galėtų prikelti net ir mirusįjį, bet atkreipia dėmesį, jog tai nugalėtojo kvapas.
Ten, kur draudžiamas vanduo ir muilas, naudojamos trumpalaikės nemalonaus kvapo nuslopinimo priemonėmis. Vieni savo džinsus 24 valandas laiko šaldiklyje, kiti naudoja antibakterinius purškiklius ar šį darbą palieka vėjui.
Iki šešto dešimtmečio pabaigos „raw“ buvo visiškai normalūs: džinsai noriai perkami, nes pirmo plovimo metu susitraukdavo ir nešiojami tris dienas. Arba – atsirado ir tokių patrakėlių, kurie su jais lipdavo į vonią.
Šešto dešimtmečio pabaigoje „Wrangler“ pasiūlė rinkai vadinamuosius susitraukiančius, o 1964-aisiais „Levi's“ pirmą kartą – išsitempiančius džinsus.
Tikros, tai reiškia visiškai neapdorotos medžiagos džinsų siūloma itin retai. Daugumą bendrovių tik vilioja grubia „Denim“ „išvaizda“, bet šie džinsai nebėra tokie, kokie buvo anksčiau.
Praretėjus „Raw Denim“ gerbėjų gretoms, ištikimiausieji apie šiuos džinsus diskutuoja tuo tikslu sukurtuose interneto tinklalapiuose ir savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyrose.
Bet tie, kurie be kančios norėtų nešioti tikrus „Raw“ džinsus, pamėgo prekinį ženklą „Hiut Denim“ iš Kardigano (Velsas, Didžioji Britanija).
Ten 50 asmenų, – „Denim breakers“ šešis mėnesius triūsia prie vienerių kelnių. Ir tik po to jos parduodamos – kartą išplautos.
Parengė ONA KACĖNAITĖ
