Pajūrio mados: A.Vasiljevas į Palangą atvežė išskirtinę kolekciją ir papasakojo pikantiškų detalių

Tokią progą suteikė visame pasaulyje žinomas mados istorikas Aleksandras Vasiljevas, kurio kolekcija pradėta eksponuoti „Anapilio“ viloje veikiančiame Kurorto muziejuje.

A.Vasiljevo kurorto mados kolekcija, kurią sudaro apie 100 suknių ir 400 įvairių aksesuarų, Lietuvoje eksponuojama pirmą kartą.

Čia pristatomi kurortui būdingi rūbai nuo 1850 iki 1980 metų.  „Norėjau atvežti ir naujausiųjų laikų kolekciją, tačiau jūsų muziejuje neatsirado daugiau vietos“, – apgailestavo garsus mados guru.

Parodos atidaryme dalyvavęs A.Vasiljevas net madai abejingus vyrus sudomino savo pasakojimu apie kurorto mados tendecijas ir apie tai, kokie įvykiai jai darė didžiausią įtaką.

Pasirodo, kad iš istorinių filmų pažįstamų pūstų moters suknių formą su dirbtinai susiaurintu liemeniu 20 amžiaus pradžioje iš mados išstūmė tuo laikotarpiu išrastas Rentgeno aparatas.

Iki tol moterų kūnai būdavo suveržti korsetais, kurie įprastą 55 – 65 centimetrų apimties moterų liemenį suverždavo iki 48 centimetrų. Į
tokius gniaužtus įsispraudusios moters vidaus organai nenatūraliai buvo sustumti į viršų.

Tai pamatė gydytojai, kurie korsetus dėvinčias pirmąsias moteris peršvietė Rentgeno aparatu.  Iš kietų banginio ūsų ar metalinių virbų
pagaminti korsetai buvo pripažinti kaip žalojantys moterų sveikatą ir greitai tapo nemadingi.

Apie 1910 metus juos pakeitė moterų liemenį suveržiančios elastinės juostos, tačiau pūstas suknias su persmaugtu liemeniu pakeitė laisvesni rūbai.

Gydytojai padarė įtaką iš mados išstumiant suknias su iš užpakalio žeme besivelkančiais šleifais.

Tuo metu vienintelis miestų transportas buvo arkliais kinkytos karietos, todėl gatvės buvo nutaškytos arklių mėšlu ir srutomis.

Kad ir karietomis į pokylius atvežamos aukštuomenės damos neišvengdavo gatvėmis paėjėti pėsčiomis. Žeme besivelkantys šleifai sušluodavo ne tik visą negrįstų gatvių purvą, bet ir sugerdavo arklių srutas.  Todėl damų suknios skleisdavo ne kokį kvapą.

Daktarai įspėjo, kad tokios suknios gali sukelti ligas ir liepė jas trumpinti.  Taip suknių apačia pakilo virš batelių.  Keitėsi ir suknių medžiaga. Jas pradėta siūti iš medvilnės, kad rūbą būtų galima virinti vandenyje.

Iki Pirmojo pasaulinio karo moterų kūno linijas ir krūtinę paryškindavusios suknios buvo ilgos ir uždaros.

Pasibaigus karui moterų rūbai iš esmės pasikeitė.  Visų pirma suknios tapo laisvesnės, suknių talija nusileido iki dubens.

To priežastis – per karą badavusios moterys tapo pernelyg lieknos ir jos po platesnėmis sukniomis šitaip slėpė savo sulysiusius kūnus.

Be to, po karo Europoje iš karto pasijuto vyrų stygius, nes nemažai jų žuvo fronte. Todėl konkuruodamos dėl vyrų dėmesio moterys buvo priverstos juos vilioti atidengdamos daugiau kūno.

Šitaip po truputį moterų suknios sutrumpėjo iki kelių, kas dar prieš 10 metų būtų neįsivaizduojama.

Madinga tapo dėvėti suknias su sutrumpintomis rankovėmis iki alkūnių arba pečių.  Drąsesnės moterys išdrįso vilkėti suknias net su apnuoginta nugara.

Karo metais moterims nebuvo kada prižiūrėti savo ilgų plaukų, todėl šukuosenos sutrumpėjo ir tapo berniukiškomis.

Vietoj plačių skrybėlių į madą atėjo kareivišką šalmą primenančios kepuraitės.  Antrojo pasaulinio karo metais retai plaunamus plaukus
moterys maskavo juos dengdamos tinkleliais.

Kareiviška uniforma rūbų dizaineriams padiktavo ir moteriško kostiumėlio madą, todėl suknias moterys pakeitė švarkeliu ir sijonu.  Pasibaigus karui pakito ir moterų aprangos spalvos – ėmė dominuoti ryškios, šventinės.

Dar vieną postūmį moterų rūbų madai davė Antrasis pasaulinis karas. Visuomenėje buvo idealizuojamas kareivis, kaip tėvynės gynėjas, todėl kariškų uniformų linijas netrukus perėmė ir moterys.

Madingi tapo platūs pečiai, juosmenį suveržiantys diržai. Įvairiausiomis standinimo priemonėmis pradėta ryškinti suknių pečius.

Išpopuliarėjo švarkai.  Po karo stokodamos rūbų vis dažniau moterys rengdavosi žuvusių vyrų kostiumais.  Tai pastebėję dizaineriai ėmė kurti specialiai moterims pritaikytus kostiumus:  elegantiškus švarkelius ir kelnes.

Po karo moterys užėmė žuvusių vyrų darbo vietas, todėl jų rūbai tapo dalykiškesni, universalesni, nes persirenginėti dienos metu nebuvo kada. Be to, po karo nuskurdusioje Europoje moterys neturėjo ir didesnio rūbų pasirinkimo.

Vos per 30 metų per Europą persiritę du karai labai sumažino vyrų skaičių.  Todėl nenuostabu, kad praėjusio amžiaus šeštąjame dešimtmetyje moterų sijonai pakilo net virš kelių.

Apie 1960 metus Anglijoje atsirado pirmieji mini sijonai.  Jie išpopuliarėjo po keletos metų, kai mini sijonais ėmė puoštis drąsios prancūzaitės.

Karas moterims padovanojo aukštakulnius.  Kad batai aukštesniu kulnu paryškina moterų blauzdas, buvo pastebėta jau seniai.  Tai tapo aktualu dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai moterų suknios atidengė blauzdas.

Tačiau iš ko turi būti pagamintas aukštas kulnas, kad jis nesilankstytų ir nelūžtų?

Aukštakulniams pradžią davė karo aviacijos pramonėje naudotos plieninės vinys.  Po karo sumažėjus karinių lėktuvų gamybai vinių likučius tvirtų kulnų pagrindui panaudojo avalynės gamintojai.

Tokie smailūs aukštakulniai atnešė daug bėdos Europos muziejams, nes jais vaikščiodamos moterys išgadino muziejų grindų parketą.  Būtent dėl jų muziejai nuo tada visus lankytojus pradėjo auti specialiomis šlepetėmis.

Kai po karo sulysusios moterys ėmė dažniau valgyti, pasitaisė ir priaugo svorio, ploni aukštakulniai pradėjo jų nebeišlaikyti. Ėmusios klupinėti moterys tiesiog laužydavosi kojas.

Apie 1960 metus smailius aukštakulnius ėmė keisti bateliai su storesniu kvadratiniu kulnu.

Išeigai, šventei skirti rūbai dažniausiai būdavo demonstruojami kurortuose, kurie 19 amžiuje buvo aukštuomenės susibūrimo, pokylių vieta.

Kurortai pradėjo populiarėti Europoje pradėjus plėtoti geležinkelių tinklą. Dažniausiai prie jūros esančius kurortus karietomis iš toliau pasiekti būdavo nepatogu, nes ilga kelionė išvargindavo.

Pradėjus kursuoti traukiniams apsilankymas kurortuose aukštuomenei tapo kone privalomu.

Tuo metu maudymasis jūroje ir deginimąsis saulėje nebuvo populiarus, nes buvo laikoma, kad įdegis yra varguomenės požymis.  Aukštuomenės damos nuo saulės slėpdavosi medžiaginiais skėčiais ir plačiomis vėduoklėmis.

Slėptis nuo saulės spindulių buvo būtina dar ir dėl to, kad tuometinių moterų naudojamų makiažo priemonių pagrindas buvo parafinas, kuris karštyje arba veikiamas tiesioginių saulės spindulių pradėdavo tirpti.

Degintis buvo nepriimtina ir todėl, kad moterims apsinuoginti buvo nepadoru.

Devynioliktojo amžiaus antroje pusėje pradėjus populiarėti maudynėms jūroje atsirado pirmieji maudymosi kostiumėliai su pūstomis kelnaitėmis. Tai buvo labai uždari, labiau kombinenzonus primenantys sunkūs rūbai, nes jie buvo vilnoniai.

Tokiais maudymosi kostiumėliais buvo galima maudytis tik kartą per dieną, nes jie ištisą dieną džiūdavo.

Kad moters niekas nematytų vilkinčios tokiu kostiumėliu, jį į jūrą buvo įvežama arkliais traukiama kabina.  Ten ji persirengdavo, išsimaudydavo ir įlipusi į kabiną vėl apsirengdavo.

Uždari būdavo ir vyrų maudymosi kostiumai, kurie privalėdavo dengti apžėlusią krūtinę, nes tai buvo laikoma nepadoru.

Lengvesni, greičiau džūstantys trikotažiniai maudymosi kostiumėliai atsirado tik 20 amžiaus pradžioje.

Pirmasis pasaulinis karas ir moteriška emancipacija atnešė daug pakitimų moterų aprangoje, keitėsi supratimas apie padorumo ribas.  Todėl
maudymosi kostiumėliai supaprastėjo ir atidengdavo daugiau kūno.

Įdegis saulėje tapo madingas.  Po 1920 metų atsirado pirmieji bendri paplūdimiai, kuriuose kartu deginosi vyrai ir moterys.

Ilgainiui maudymosi kostiumėliai moterims padėjo vilioti vyrus, todėl jų formoms, spalvoms buvo skiriamas didelis dėmesys. Prieš karą paplūdimiuose būdavo populiaru rinkti pliažo gražuoles.

Kurorto madą pristatantis A.Vasiljevas teigia, kad visus moterų mados transformacijos etapus regėjo ir Palangos kurortas, kuris Europoje buvo žinomas nuo 19 amžiaus pabaigos.

Mados istorikas pats gerai pažįsta Palangą, nes nuo 1972 iki 1977 metų čia po mėnesį su tėvais vasarodavo Dailininkų kūrybos namuose.

Parodą aplankę mados gerbėjai patys galės išvysti, kaip keitėsi moterų rūbai.  Kiekvienas eksponatas yra autentiškas ir kruopščiai restauruotas rūbas, prie kurio yra informatyvus aprašymas, todėl paroda daug žinių suteiks ir be gido.

Kai kurie eksponatai priklauso žinomoms istorinėms asmenybėms. Pavyzdžiui, parodoje demonstruojamos dvi Prancūzijoje pasiūtos batisto vasarinės suknelės, priklausiusios Amerikos aktorėms ir šokėjoms seserims dvynėms Jenny ir Rosie Dolly.

Savo suknelę A.Vasiljevui padovanojo garsi Latvijos kino aktorė Lilita Ozolina. Vilkėdama šia suknele ji vaidino žinomame kino filme „Ilga kelionė per kopas“.

Mados istoriko kolekcijai savo suknias yra padovanojusios Lietuvos estrados dainininkės Nijolė Tallat – Kelpšaitė, Birutė Petrikytė, operos solistė Judita Leitaitė.

„Anapilio“ viloje įsikūrusiame Kurorto muziejuje unikali ekspozicija bus demonstruojama iki rugsėjo 30 dienos.