Didžiausi artistės kritikai vaikai Paulina (23 m.) ir Dainius (30 m.) buvo apstulbę. „Mama, mes juk tau sakėme, kad gali pasikeisti, būti visai kitokia, nebijok“, – sakė jie.
Tad dainininkė neabejoja, kad pokyčiai neliks tik užfiksuoti nuotraukose, – keisis ir jos spinta bei pats nusiteikimas.
Artistė džiaugėsi sutikusi fotografę Elly Jurelly, kuri jai kūrė ir stilių.
„Elly – lyg stebuklas mano gyvenime. Kartais galvoju, kad ji gal kokia fėja, – šypsosi moteris. – Ji turi Dievo dovaną – mato tai, ko pats nė nenumanai, ir kažkaip ypatingai nuteikia, paruošia, su ja nepaprastai įdomu.“
J.Leitaitė abejojo, ar įmanoma pakeisti įvaizdį, nebent pataisyti, parodyti gaires.
„Fotografė pasirodė, kai man buvo labai sunku. Aš juk matau, koks dabar jaunystės kultas, kiek daug naujų veidų, talentingų žmonių. Per 35 metus scenoje jau turiu savo klausytojus, kad ir nedaug, bet jie eina į mano koncertus, net rūpinasi manimi. Kartais net gatvėje prieina moteris ar vyriškis ir susijaudinę pasako labai daug gražių žodžių, kai kada iškalbingas ir trumputis „Ačiū, Judita, kad esate“ pakelia sparnus. Fotografė manyje pamatė dar nenuvažiavusią nuo bėgių ir atjaunėjusią, truputį koketišką ir romantišką būtybę. Ne tik pati pamatė, bet ir kitiems parodė, o svarbiausia – man pačiai“, – džiaugėsi artistė.
J.Leitaitės vasara darbinga, bet ji nesiskundžia, kaip tik jaučiasi laiminga, kad gali dainuoti, susitikti su žmonėmis. Sekmadieniais ji gieda įvairiose Lietuvos bažnyčiose, taip pat jos laukia koncertai užsienio šalyse.
„Bijau sustoti. Man atrodo, kad kol riedu, tai riedu – traukinys pats sustos, kai ateis laikas. Ilsėtis gal jau ir nemoku“, – prisipažino Judita.
Energijos, atgaivos sielai ji pasisemia iš vasaros kvapų, skaitydama, rytą gerdama kavą su cinamonu, lesindama paukščius prie sostinės Mindaugo tilto, o štai Pilies gatvėje atskrenda žvirbliukas, kurį Judita pakrikštijo Geroečiu, – lesa moteriai iš delno.
Netrukus kelioms dienoms ji skris į Suomiją susitikti su artimais draugais, ves dainavimo meistriškumo kursus, o gal surengs ir koncertą. Į šią šalį ji pastaruosius dešimtmečius vykdavo kelis kartus per metus. Suomija jai lyg pasakų šalis, Kalėdų Senelio kraštas, ten gyveno jos šviesaus atminimo brolis.
Užklupta niūresnio nuotaikos debesies Judita neslėpė, jog gailisi laiko, kuris sudegė negrįžtamai tarsi niekams – iliuzijoms, lūkesčiams, kad kas nors ateis ir sutvarkys jos gyvenimą ir išspręs problemas.
„Niekas neateis ir nesutvarkys – tik tu pati. Niekas nieko neprivalo, prisimenu kunigo iš Klivlando Gedimino Kijausko žodžius: „Judita, savo laimę kiekvieną dieną turi iš naujo nusikalti.“ Todėl esu ypač dėkinga artimiems žmonėms, draugams ir net nepažįstamiems, kurie randa gerą žodį. Štai neseniai bažnyčioje po giedojimo priėjo žmogus ir pasakė, kad aš dainuoju širdimi. O kaip tik ten buvo gana prasti vargonai ir aš pati – ne pačios geriausios formos. Bet kai atsiduriu prieš žmones, pamirštu visas negandas ir noriu dalintis gerumu. Gal todėl visai netikėtai gavau pasiūlymą dainuoti Vatikane kalėdiniame koncerte – tiesiog stebuklas“, – džiaugėsi J.Leitaitė.
