Antrąjį simpoziumo „Niujorkas – Londonas – Marijampolė: idėjų
migracija“ diskusijų vakarą antradienį I.Bartkus bei žinoma drabužių
dizainerė Julija Janus Marijampolės viešbučio „Mercure“ konferencijų
salėje su gausiai susirinkusiais marijampoliečiais kalbėjosi apie miesto
stilių ir madą.
I.Bartkus sakė, jog specialiai šiam susitikimui ruošė vaizdinę medžiagą,
– važiavo į tris Niujorko miesto rajonus ir fotografavo pastatus,
žmones, būdingas detales.
Netoli Centrinio parko esančiame rajone gyvena daug turtingų žmonių,
jame didžiausios nekilnojamo turto kainos.
Aplinka – ypatingai tvarkinga ir prižiūrima.
I.Bartkaus užfiksuotose kadruose – didelį dėmesį savo išvaizdai
teikiantys vyrai ir moterys, išsiskiriantys puikiu skoniu ir
konservatyvia prabanga.
„Smagu pažiūrėti į pasipuošusias močiutes. Reikia iš jų pasimokyti,
nebijoti ryškių spalvų“, – teigė I.Bartkus.
Kitoks vaizdas gretimame rajone, vos per 20 minučių kelio.
„Iš karto pasijunti, lyg būtumei kitame mieste. Šiame rajone atmosfera
daug laisvesnė, ne tokia konservatyvi.
Pavyzdžiui, į lauką tu gali išeiti su pižama ir nieko nenustebinsi.
Aprangai kreipiamas mažas dėmesys. Merginos neieško madingų rūbų ir
puikiai jaučiasi“, – pasakojo I.Bartkus.
Trečiasis pavyzdys – Viljamsburgo rajonas, kuriame gyvena neturtingi
žydai.
„Senoviškos parduotuvės, daug sinagogų. Šio rajono gyventojų rūbai yra
labai paprasti. Daug dėmesio skiriama plaukams, kurių negalima rodyti
aplinkiniams, privalu galvą dengti dirbtiniais.
Šio rajono moterys niekada nemūvi kelnių. Net ir mažos mergaitės privalo
vilkėti sukneles ar segėti sijonėlius.
Vyrų mados Viljamsburge nesikeičia bene 300 metų.Jiems nereikia sukti
galvos, ar vasara, ar žiema. Vyrai visada tamsiais kostiumais“, –
pasakojo I.Bartkus.
Ji akcentavo, jog mada yra gyvenimo būdas.
„Yra žmonių, kurie dėl to atsisako labai daug ko, yra pasišventę sekti
madą. Tačiau turiu pasakyti, jog, pavyzdžiui, 99 proc. Niujorko
gyventojų neseka mada.
Jei gerai jautiesi, jei drabužis tau patinka, tai, vadinasi, esi
madingas“, – sakė I.Bartkus.
Dizainerė iš Vilniaus J.Janus pritarė, jog dideli miestai turi kelis
savo veidus.
„Jaunas žmogus nori išsiskirti, būti identifikuotas. Tai pirmykštis
noras būti priskirtam kokiai nors bendruomenei, kaip aš vadinu, –
genčiai, ir su ja susilieti.
Kas yra lietuviškas identitetas? Kaip jį būtų galima išreikšti madoje?
Ilgai mąsčiau apie šaknis ir atsirėmiau į pagonybę, Baltijos gamtą.
Supratau, kokie tai yra vertingi klodai.
Mane įkvepia Baltija, charakteris, kurį mes atsinešėme iš labai toli“,
– atskleidė J.Janus savo kūrybos filosofiją.
Dizainerė marijampoliečiams papasakojo, kaip kūrė savo Mados namus,
kuriuose interjeras, drabužiai, aksesuarai yra vientisa dermė.
J.Janus pademonstravo skaidres, kuriomis iliustravo pasakojimą apie
naujos kolekcijos „Atspindžiai“ gimimą – nuo minties, eskizų iki gatavų
gaminių.
Diskusijos dalyvius nustebino, jog, pavyzdžiui, originalų vieno audinio
raštą dizainerė sukūrė fotografuodama sudaužytą stiklą.
„Manau, jog geriau turėti vieną, bet labai gerą rūbą. Geriau jį nešioti
kelerius metus, nei išmesti po mėnesio, – išreiškė savo nuostatą
J.Janus, neabejinga ekologijai. – Aš kuriu ne elitinę madą. Audiniai
labai kokybiški, gaminti Europoje. Mano kurtuose drabužiuose nėra
užtrauktukų iš Kinijos.
Siekiu, kad rūbas prarastų futliaro funkciją, kad tarp rūbo ir kūno
atsirastų vietos ir sielai“.
Dizainerė pabrėžė, jog visiems reikia daugiau tolerancijos bei
pozityvaus požiūrio į aplinką.
Susitikimą pabaigė trečioji vakaro viešnia, keturių „Sidabrinių gervių“
laimėtoja, geriausia šių metų Lietuvos kino režisierė Giedrė Žickytė.
Prieš kurį laiką ji dalyvavo tradiciniame forume Marijampolėje ir
nusprendė pasirausti kino archyvuose, surasti filmuotos medžiagos iš anų
laikų Sūduvos sostinės gyvenimo.
Taip gimė G.Žickytės performansas „Gyvenimo ekspresas Kapsukas –
Marijampolė“.
Marijampolė, ko gero, vienintelis miestas Lietuvoje, kuris buvo pakeitęs
identitetą – 34 metams buvo virtęs Kapsuku.
G.Žickytė aptiko unikalių kadrų apie kolūkiečius, jų darbą bei buitį,
apie istorinį įvykį Sąjūdžio aušroje, kai vyko gyventojų referendumas
dėl miesto vardo.
Už Kapsuką pasisakė 23 proc. suvalkiečių, už Marijampolę – 76.
Režisierės darbas marijampoliečiams sukėlė stiprių emocijų.
Salėje dažnai nuskambėdavo juokas, kurį sukeldavo iš ekrano sklindanti
lozungų kalba.
Pavyzdžiui, anuometiniai kronikos kūrėjai nufilmavo į namus žengiančią
jauną moterį su pieno bidonėliu rankoje. Balsas už kadro pakiliai
teigia: „Kiek buvo vargo su karve. Ją atidavė kolūkiui ir dabar
nemokamai gauna pieno“.
G.Žickytės performansą stebintys vyresnio amžiaus marijampoliečiai
teigė, jog per kelių dešimtmečių atstumą žiūrint į sovietų okupacijos
laikų gyvenimą sustiprėja džiaugsmas šių dienų laisve.
˙
