Anksčiau ji mezgė virbalais, nėrė vąšeliu, iš gėlių klijuodavo atvirukus. Tačiau giminaitės supažindinta su tapyba ant šilko atsidavė tik šiai aistrai. Šiandien Auksė jau yra surengusi ne vieną parodą, pristačiusi kolekciją ir pakviesta prisidėti prie Lietuvos tautodailininkų sąjungos narių.
„Buvimas sąjungos nariu verčia augti – parodos įpareigoja stiebtis, nurodo kryptį. O gal išėjusi į pensiją iš to gyvensiu? Niekada nežinai, kas laukia už posūkio“, – šypsojosi menininkė.
Neseniai kūrėja grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur Čikagoje surengė parodą. Už Atlanto ji vyko po to, kai ten gyvenantys giminaičiai jos darbus parodė menininkei Aušrinei Kerr, šiame mieste turinčiai meno galeriją.
„Mano darbai buvo eksponuojami itin šiuolaikiškai – tarp molio skulptūrų, rankinių, iškabinti ant metalinių pakabų. O šilkas gyvas ant kūno, jei nėra kontakto su žmogumi, jis nėra šiltas. Tačiau sulaukiau pagyrų, daug darbų liko ten, o aš pakviesta atvykti vėl“, – pasakojo teisininkė.
Dėvėdama savo sukurtus apdarus Floridos paplūdimyje Auksė sulaukė itin daug amerikiečių komplimentų. Žmonės ėjo prie jos, reiškė susižavėjimą ir klausė, iš kur gavusi drabužius. Menininkei tai buvo keista, mat Amerikoje vertinamos niūrios spalvos, kurios jos darbams nebūdingos.
Moteris visada nori, kad nuo kiekvieno jos darbo žmogui būtų šilta, į kiekvieną piešinį ji stengiasi įdėti emocijų ir gražių minčių. Kūrėja mėgsta piešti gėles, labiausiai tulpes, tačiau gyvenime A.Poškuvienei mieliausios ramunės.
Santūri, konkreti ir tiksli darbe, kaip namie ji tampa trapių audinių raštų kūrėja? A.Poškuvienė šypsosi, kad ji pagal horoskopą yra Žuvys. O žuvys plaukia ir į vieną, ir į kitą pusę. Tad viena jos pusė – pedantiška, reikli, šalta ir žinanti tikslias ribas. O spalvos yra tai, kas glūdi jos viduje nuo mažų dienų.
„Menas mano gyvenime buvo visuomet. Šviesaus atminimo tėtis raižė medžio skryneles papuošalams, tad gal polinkis į meną užkoduotas ir mano genuose“, – pasakojo A.Poškuvienė.
Auksei tiktų reklaminis šūkis, kad kartą paragavęs negali sustoti. Ji pamena, kaip susėdusios ant grindų su giminaite bandė ant šilko nupiešti rožę. Išėjo puikiai, ir moteris įsitraukė – pasipylė paveiksliukai, servetėlės, šalikėliai, skarelės.
Suknelės atsirado kiek vėliau. Teisininkės kuriami trapūs drabužiai skirti arba laisvalaikiui, arba išeigai, mat šilko drabužiai trapūs, lyg krištoliniai.
„Neseniai pabandžiau padaryti kelis vyriškus kaklaraiščius, skareles į švarkus ir varlikes. Vyrams patinka, nes tokia detale galima lengvai prisiderinti prie moters apdaro. Man patinka, kai mylimieji turi aprangos detalę, kuri juos sieja.
Tačiau savo namuose pranašu nebūsi – mano vyras neryši nei skarelių, nei kaklaraiščių. Suknelių turi dukterys, jų kartais paprašo ir savo draugėms“, – šypsojosi kūrėja.
Kol kas savo pomėgio ji nevadina verslu – tai sunkiai suderinama su notaro darbo kasdienybe. Jei kam nors patinka jos darbas, Auksė yra dosni – padovanoja savo kūrinį.
Ne paslaptis, kad tapymas ant šilko – brangus pomėgis. A.Poškuvienė teigia, kad notaro darbas leidžia jai užsidirbti ir negalvoti apie išlaidas. Moteriai kur kas svarbiau emocijos, kurias ji patiria pasinėrusi į šilko ir spalvų pasaulį. Ji paišo visada, kai aplanko įkvėpimas, nesvarbu, koks paros ar metų laikas.
Dažniausiai menininkę kūrybai nuteikia ruduo ar žiema – vasarą ji rečiau prisėda prie medžiagų. O kai jau paima į rankas teptuką, džiaugiasi, kad šilkas piešia kartu su ja, – gali brėžti liniją, o dažai išsiskaidys į šonus ar kvadratėlius.
Naujausioje A.Poškuvienės kolekcijoje, kurią ji ketina pristatyti iki Naujųjų metų, tapytas šilkas derės su rankų darbo mezginiais. Juos kuria vaikelį auginanti notarės bičiulė. Moteris tiki, kad idėja sujungti šiuos du audinius pavyks.
