Eglė įsitikinusi, kad svarbiau yra ne vaikytis madingų tendencijų, o rengtis tai, kas tinka pagal figūrą ir charakterį. Vis dėlto žmogaus, savo rankomis iščiupinėjusio garsiųjų dizainerių kūrinius, nuomonė labai įdomi.
„Dior“ kolekcijos, kuriamos direktoriaus Rafo Simonso, pasižymi atnaujintomis klasikinėmis detalėmis, netikėtais spalvų deriniais, nepriekaištingo kirpimo kostiumais.
„Maison Martin Margiela“ – šiuolaikiškumo, avangardo pavyzdys. Šie mados namai pasižymi labai originalia estetika, konstrukcijų inovatoriškumu, netikėtu audinių pritaikymu.
„Celine“ ypatingą dėmesį skiria audiniams, tekstūroms ir gaminių kokybei. Trikotažas taip pat nepriekaištingos kokybės. Šio koncerno paltai ir kelnės bet kokią figūrą paverčia tobula skulptūra. „Mados namuose „Dior“ kūriau aksesuarus, o „Martin Margiela“ – drabužius, kaip dabar ir „Celine“. Dirbant „Dior“ visur lydėjo pompastika ir juntama istorija, kiekviena diena būdavo tarsi šventė. „Martin Margiela“ – tai laisvė ir kūrybiškumas, iki šiol besitęsianti šilta draugystė su kolegomis.
„Celine“ alsuoja šiuolaikiškumo energija ir drąsa, čia kuriamas laisvos, savimi pasitikinčios moters įvaizdis. Mano darbas čia įtemptas, jis vyksta tarp dviejų miestų – Londono ir Paryžiaus, nėra laiko asmeniniam gyvenimui, bet kasdien išmokstu tiek daug, tarsi būčiau intensyvios programos kursuose“, – pasakojo Eglė.
Daugeliui gal keista, bet ji pati, nors sukasi mados pasaulyje, savo įvaizdžiu dėmesio neatkreipia. Bent jau ne iš karto, kaip dažniausiai daugelis žmonių, kasdien valgančių duoną iš mados.
Apranga, anot Eglės, yra funkcionalus dalykas, tad spintoje turėtų būti rūbų, su kuriais žmogus jaučiasi savo kailyje ir pabrėžiančių – nors nebūtinai – figūros privalumus.
„Sakau tai ir pati suabejoju – juk kai kada visai nesinori sekti grožio standartų, nes gyvenimas tuomet pilkas ir nuobodus, – šypteli Eglė. – Tvirtai galiu pasakyti tik viena: kuriam laikui moterims vertėtų pamiršti tampres, kurias jos, jaučiančios būtinybę priminti aplinkiniams savo anatomiją, kartais sumano dėvėti vietoj kelnių.“ Viena kurti tai, kas bus dėvima kasdieniame gyvenime, o kaip Eglei sekėsi aprengti „Jono ir Gretos“ personažus? Be to, žiūrovai jau įpratę režisierės Dalios Ibelhauptaitės „bohemiečius“ matyti su įspūdingais Juozo Statkevičiaus kostiumais.
„Viskas įvyko taip, kaip buvau sugalvojusi per pirmąsias kūrimo dienas. Tai visiška priešingybė mano darbui industrijoje – ten savo sumanymus būni priverstas keisti dešimtis kartų. J.Statkevičiaus lygis aukštas ir man svarbu jį išlaikyti. Bet mano darbai kitokio pobūdžio, tad, manau, lyginti bus nelengva, o gal net ir nereikia to daryti, nes ir opera visai kitokio stiliaus, nei iki šiol pristatydavo „bohemiečiai“, – sakė Eglė.
Tiek opera, tiek dizainas merginos gyvenime atsirado neatsitiktinai. E.Čekanavičiūtės teta – Kauno muzikinio teatro solistė, tad mergina nuo mažens turėjo daug progų prisiliesti prie teatro ir net jo užkulisių. Eglė net yra šokusi viename spektaklyje – lankė baleto pamokas.
Į drabužių kūrimo pasaulį Eglę įtraukė mama Gražina Čekanavičienė. Negana to, būtent ponia Gražina padėjo tuomečiam „Dior“ dizaineriui Johnui Galliano įgyvendinti sumanymą: iki kolekcijos pristatymo buvo likusi savaitė ir skubiai reikėjo ateljė, kuri pagamintų daug iš gėlyčių suvertų karolių – ši idėja buvo būtent Eglės. Ir ką gi: mergina sėdo į lėktuvą, ir į Kauną keliavo „Dior Couture“ audiniai taip trokštamiems aksesuarams.
Ar Eglei mama padėjo ir kuriant kostiumus naujajai operai?
„Be mamos pagalbos nė vienas mano asmeninis projektas turbūt nebūtų išvydęs pasaulio. Ši opera ne išimtis: viską gaminome kar- tu su mama – pasinaudojome vasaros atostogomis“, – pasakojo E.Čekanavičiūtė.
Parengė Daiva Kaikarytė
