Išskirtinumą viena didžiausių vertybių vadinanti kaunietė įsitikinusi, kad taip niekada nenutiks, nes ji yra susikūrusi savitą gyvenimo filosofiją ir individualų aprangos stilių.
Jis neįsivaizduojamas be dailios skrybėlaitės (jų Eglė turi kelias dešimtis) ir naudojant ebru techniką sukurtų dažniausiai šilkinių detalių.
Moteris rankinėje visada turi ant vandens sukurtu piešiniu dekoruotą lengvą šalikėlį, skarelę, į plaukus segamą gėlę, kad prireikus juos galėtų išradingai panaudoti.
„Naudojant ebru meną sukurti darbai – vienetiniai, antrą kartą net tas pats žmogus, kad ir kaip norėtų, ant vandens nenutapytų vienodo paveikslo“, – tikino E.Veršininienė.
Senąja osmanų tautos technika – ebru sukurtus piešinius kaunietė dažniausiai sėkmingai kelia ant šilko. Tačiau tai gali būti ir kita medžiaga, iš kurios siuvamos suknelės, palaidinės, sijonai, skraistės, vyriški kaklaraiščiai, gaminami įvairūs aksesuarai.
Eksperimentuoti nevengianti moteris ant vandens tapytais piešiniais įsigudrino puošti maudymosi kostiumėlius, galvos apdangalus, užrašų knygeles, net Velykų margučius ir Kalėdų puošmenas, vazas.
„Kai piešiniu ant vandens nutariau pagražinti baltus sportinius batelius, šiek tiek baiminausi, ar pavyks, tačiau rezultatas buvo puikus. Tiek klausimų: „Kur radai tokius nuostabius batelius?“ dar nebuvau sulaukusi“, – sakė pašnekovė.
Anot Eglės, ebru technika tapyti paveikslai Norvegijoje perkeliami ant odos ar audinio, jais aptraukiami baldai.
Tokie daiktai yra labai brangūs. Lietuvoje vargu ar atsirastų daug galinčių juos įpirkti.
Eglė tikino, jog turėti piešiniu ant vandens dekoruotą kūrinį gali kiekvienas. Tereikia bent kartą užsukti į jos vedamas pamokėles.
Menininkė į jas kviečia žodžiais „sukurkime mažą stebuklą“.
„Piešdama ant vandens nei aš, nei kiti nežino, kaip pavyks. Kuriančiajam nereikia turėti specialių įgūdžių, pakanka atverti kūrybines galias.
Piešiama lengvais judesiais, įtemptu riešu, teptuką laikant vertikaliai virš vandens.
Labiausiai nudžiugina vaizduotę pranokstantis piešinys. Kai jis perkeliamas ant šilko, dažnai žmogus nusistebi: nejaugi tai mano kūrinys?“ – pasakojo E.Veršininienė.
Piešinys ant vandens kuriamas ne ilgiau nei pusvalandį.
Per tiek laiko nusėda dažai. Tada kūrinys keliamas ant medžiagos. Visas procesas trunka maždaug dvi valandas.
Žmogus išeina nešinas tuo, ką nupiešė ir perkėlė ant specialaus ebru papiruso ar kito pasirinkto daikto. Toks kūrinys yra ilgaamžis, nepakitęs gali išlikti kelis šimtmečius.
Eglė tikino, kad jai yra tekę dekoruoti didelį medžiagos gabalą, iš kurio siuvamos suknelės. Tuomet prireikė gerokai daugiau laiko.
„Kai visai neseniai su būsimąja nuotaka ant vandens aukso ir sidabro dulkėmis tapytu piešiniu puošėme daugiau nei dešimt metrų ilgio šilko atraižą, užtrukome visą dieną. Vėliau iš šios medžiagos buvo pasiūta įstabi vestuvinė suknelė“, – tvirtino Eglė.
Senąja rytiečių technika, kuri Renesanso laikotarpiu Europoje tapo rūmų damų pamėgtu menu, E.Veršininienė susižavėjo prieš devynerius metus viešėdama Turkijoje – ebru gimtinėje.
„Atsitiktinai atsidūriau šalia žmogaus, kuris piešė ebru technika. Keturios valandos šalia jo, kai negalėjau atplėšti akių nuo vandenyje vykstančio reginio, prabėgo lyg akimirka.
Tai, kaip jis lyg koks burtininkas dažų lašus vertė marmurą, drugelio sparnus, gėles ar kalnus primenančiais paveikslais ir akimirksniu perkėlė juos ant papiruso, mane tarsi užbūrė“, – pasakojo E.Veršininienė.
Grįžusi į Lietuvą moteris negalėjo pamiršti Turkijoje patirtų emocijų, ji panoro žūtbūt įvaldyti šį meną.
Eglei reikėjo ryžto ir nemažai lėšų, kad susisiektų su keliais šios tapybos mokytojais, kurių pasaulyje yra vos kelios dešimtys.
Ebru meno paslaptys Turkijoje perduodamos iš kartos į kartą, o užsieniečiams atskleidžiami tik pagrindai.
Daugybę kitų dalykų Eglei teko aiškintis pačiai, prašytis į kursus, kurių valanda kainuoja 4 tūkst. eurų.
„Tapyba ant vandens atsirado Osmanų imperijoje. Nuo seniausių laikų išlaikytos ne tik dažų gamybos vien iš gamtinių medžiagų tradicijos, bet ir tam tikri įsitikinimai. Osmanai draudė ant vandens piešti žmones ir gyvūnus, nes tikėjo, jog tokiu būdu pavagiama siela“, – atskleidė E.Veršininienė.
Prieš tapant ant vandens labai svarbu jį tinkamai paruošti. Vanduo 8 valandas brandinamas su jūrų dumbliais, jie sudaro spalvoms išsilaikyti reikalingą vandens, kuris primena klijus, tankį. Jeigu trūks arba vandens, arba dumblių, dažai nesilaikys.
Prieš liejant spalvas vandenį būtina išmaišyti. Pirmiausia jis maišomas vertikaliai, po to horizontaliai.
Ebru meistrų naudojami dažai – rankų darbo. Jie gaminami iš išdegintų anglių, dirvožemio, augalų, užpilant gyvulinės kilmės tulžimi, ir kelis mėnesius brandinami. Taip paruošiamas koncentratas, iš kurio gaminami dažai, tinkami tapyti ant vandens.
Ant vandens tapoma iš rožės stiebo ir arklio uodegos ašutų pagamintais teptukais. Taip pat naudojami ir specialūs pieštukai su metaliniais antgaliais bei šukos. Dažai teptuku ištaškomi vandens paviršiuje, juos judinant pieštuku ir šukomis sukuriamas spalvingas paveikslas.
„Ebru menas ne tik leidžia sukurti neapsakomą grožį. Tai ir puiki terapija. Tapydamas žmogus į indą su vandeniu išlieja savo emocijas.
Piešinys tampa tarsi žmogaus sielos veidrodžiu – su išgyvenimais, prisiminimais, nuotaikomis, svajonėmis. Piešiant išnyksta pyktis, pasaulis nusidažo šviesesnėmis spalvomis“, – pasakojo E.Veršininienė.
Tapyti ant vandens gali bet kokio amžiaus žmonės. Eglei šio meno yra tekę mokyti ir vos 1,5 metų vaiką, ir garbaus amžiaus senolį, įkopusį į devintąją dešimtį.
