Mados šventėje buvo galima išvysti devyniolika kolekcijų.
Vienos iš nuolatinės „Apkalbų“ organizatorės Kauno kolegijos Justino
Vienožinskio menų fakulteto Aprangos dizaino katedros vedėjos Audronės
Šakienės teigimu, šio renginio tikslas – populiarinti mados kultūrą,
keisti nusistovėjusį visuomenės požiūrį į madą kaip į masinį reiškinį
ir pateikti ją kaip meno formą.
Iš nedidelio studentiško renginio į įspūdingą mados šou per šešiolika
metų išaugusi šventė „Apkalbos“ publikai suteikia galimybę išvysti
naujausias jaunųjų kūrėjų kolekcijas, kuriose įprastai nestinga
avangardo, pakvailiojimų, prabangos dvelksmo, istorinių kostiumų
detalių.
Pristatydami kolekcijas daugelis autorių neslėpė, jog drabužiais ypač
stengėsi pabrėžti aistrą, seksualumą ir žavesį.
„Šiame renginyje dizaineriai varžosi ne dėl prizų, o dėl žiūrovų šūksnių
ir plojimų. Ne mažiau svarbu sukelti kuo daugiau apkalbų ir kuo ilgiau
skleisti gandus apie kolekcijas, dizainerius, modelius. Paprastai apie
šį renginį jaunieji dizaineriai ir jų bičiuliai kalba iki kitų metų
renginio“, – sakė A.Šakienė.
Mados šou „Apkalbos“ padėjo žengti pirmuosius žingsnius ne vienam dabar
jau garsiam ir žinomam Lietuvos dizaineriui.
Jame pirmąsias savo kolekcijas pristatė Egidijus Sidaras, Egidijus
Rainys, Lina Kriaučeliūnaitė, Laura Dailidėnienė, Vėjūnė Sudarytė,
Kristina Kruopenytė, Jurgita Stakauskaitė, Kęstutis Lekeckas, Kristina
Kalinauskaitė, Andrius Sergejenka.
A.Šakienė vylėsi, jog iš dabartinių studentų taip pat išaugs daug gerų
dizainerių, tačiau tokios garsenybės kaip Juozas Statkevičius
neturėsime dar bent šimtą metų.
„Tokio talentingo, gabaus, darbštaus, gražaus ir išskirtinio
charakterio žmogaus neturėsime dar šimtą metų“, – tikino vedėja, kuri
prieš maždaug du dešimtmečius buvo J.Statkevičiaus mokytoja.
Retus metus „Apkalbas“ praleidžianti J.Stakevičiaus motina Vanda
Statkevičienė labai entuziastingai palaikė jaunuosius kūrėjus, jų
darbus vertino gana atlaidžiai ir gyrė už tai, kad studentai nestokoja
idėjų ir noro ieškoti novatoriškų sprendimų.
Moteris tikino žinanti, kaip sunku studentams kurti ir pristatyti
pirmąsias kolekcijas.
„Prisimenu Juozuko kūrybos pradžią. Žinokite, ji tikrai nebuvo lengva. O kai jis
ruošėsi pristatyti baigiamąjį darbą – vyrišką paltą, kartu
ieškojome džinsinio audinio. Kai nupirkome, sūnus jį ilgai trynė
plyta, kad išgautų skirtingus atspalvius“, – šypsodamasi
pasakojo V.Statkevičienė.
Ji patarė jauniesiems kūrėjams būti drąsiems, išradingiems ir labai daug dirbti.
