Kūrėja naujausiam savo sumanymui pasirinko XX amžiaus pradžią – metą, kai viskas politikoje, ekonomikoje, kultūroje ir, svarbiausia, žmonių sąmonėje – sparčiai keitėsi.
„Lemtingi įvykiai justi ir dabar – nuojauta naujo, paslapties, kai kada net grėsmės, gaižus greitai lekiančio laiko pojūtis.
Keičiasi gyvenimo prasmė, nors jos leitmotyvas visuomet tas pat – tapti geresniems“, – kalbėjo filologijos mokslų daktarė, pasirinkusi būdą įspūdžius reikšti gražiais apdarais.
Tad Venecijoje ji nesidairė po parduotuves – akimis ir širdimi gėrė atmosferą, architektūros grožį, sekė miesto paros ritmą.
Tai, ką darė ano meto Europos meno žvaigždės, aristokratai, bohemos atstovai – prancūzų dizainerė Coco Chanel, rusų baleto mecenatas Sergejus Diagilevas, vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris. Kalbama, kad italė markizė Luisa Casati po Veneciją mėgdavo vaikštinėti naktį vilkėdama tik kailinius. Lyg to būtų maža – damą lydėdavo leopardas.
Iš tų laikų greičiausiai atėjusi mintis, kad viltis – puikūs pusryčiai, bet prasta vakarienė. Venecijoje gražaus ir laimingo gyvenimo viltis juntama visada.
Štai tokių paslaptingų, rafinuotų, aristokratiškų ir šiek tiek pasiutusių gijų bus įausta į naująją Elos kolekciją. Pagrindinės spalvos – mėlyna ir balta su keliais akį rėžiančiais raudonais akcentais.
Kad ir kaip keista, kūrėja moterį apaus žemakulniais bateliais, specialiai sukurtais iš šilko ir aksomo. Bet juk, regis, neginčytina tiesa, kad su aukštakulniais moteris atrodo gražiausiai?
„Aukštakulniai nužudo graciją. Venecijos moters eisena banguota, ji eina gracingai kaip katė, o tai įmanoma tik avint žemakulnius batelius“, – tikina E.Tatarinova.
Greičiausiai ši mintis patiks ir tai, kuri žengia Lietuvos žeme.
Liko sulaukti dar vieno kito rietimo nėrinių ir šilko iš Italijos, aksesuarų iš prancūzų meistrų, dirbančių tik su aukštosios mados kūrėjais.
