„Stiliui" Jonas pasakojo, kad idėja kilo vieną vakarą su draugais ilsintis Rodo saloje. Tiksliau, ji jau buvo kilusi, tačiau reikėjo paspirties. Jonas su bičiule, o dabar jau ir verslo partnere Alina Peciukevičiūte susižavėjo vienos klaipėdietės megztomis kepurėmis. Tokias turėjo dauguma jėgos aitvarų sportą pamėgusių bendraminčių.
Kai Jonas su Alina Vilniuje nuvažiavo į didelį šaltą sandėlį pirkti verpalų kepurėms, pamatė nuostabių bambukų siūlų.
„Vos juos palietus visuomet apima geras jausmas“, – juokiasi Jonas, iš pradžių neturėjęs žalio supratimo nei apie mezgimą, nei apie siūlus.
Vyras kolekcionavo varlikes – turi jų kelias dešimtis, tad su Alina pamanė, kad būtų puiku rinkinį papildyti bambukinėmis.
O kaip jas megzti? Aplakstę visą Vilnių draugai rado mezgėją. Paskui iškilo krūva technologinių klausimų, pavyzdžiui, kaip megzti varlikes, kad nenusvirtų jų kampai, nes bambukų siūlai pretenzingi – glotnūs, ploni, bet kartu ir sunkūs.
Užtruko pusmetį, kol naujieji verslininkai atrado stiprinimo elementų ir specialių mezgimo būdų.
„Mums pasidarė įdomu, rinkai – irgi. Tai ne iššūkis, tikras malonumas dirbti“, – džiaugiasi porą metų į naują veiklą paniręs Jonas.
Juodu su Alina puoselėja didelius planus, investuoja į plėtrą ir ieško naujų patalpų. Jonas užsimojęs dabar megzti viską – nuo paltų iki batų.
„Pastarieji – mano rožinė svajonė, – juokiasi Jonas, – bet kodėl gi batai negalėtų būti papuošti mezginiais?“
Prekės ženklas į lietuvių kalbą gali būti verčiamas dvejopai. Paprastai tai sielos aksesuarai, o jei filosofiškai – priėjimas prie sielos. Jonas įsitikinęs – kad ir kaip žmogus neigtų drabužio vertę, iš tiesų jam rūpi, kaip atrodo, nes tai susiję su vidine būsena.
Ar nebaugu buvo imtis tokio sumanymo – juk kuriančių, siuvančių, karoliukus veriančių, veltinius veliančių dabar, regis, devynios galybės?
„Kai įšokau į tą traukinį, pamačiau, kad jis gerokai perpildytas. Bet pasiūla gana vienoda, daug kas matyta ar tiesiog perdaryta. Man regis, „Soulaccess“ pranašumas būtent mezgimas. Daugeliui tai atgyvenęs dalykas, nes esame pripratę prie ne pačių gražiausių dirbinių. Tai suprantama – mūsų močiutės dažniausiai megzdavo iš to, ką nutverdavo, nes reikėdavo šeimyną aprengti.
Taip nutiko, kad šiais laikais retas moka megzti ir tai kartai, kuri jau mačiusi pasaulio ir daugybę įvairiausių dalykų, mezginys – tai kažkas nauja. Be to, juk taip vertinamas rankų darbas, o mezginys be jo ir kantrybės tikrai neapsieina“, – dėsto Jonas.
Jis pats ir sugalvoja varlikių ir kaklaraiščių spalvų dėlionę. Kiekvienas gaminys išeina vis kitoks – juk siūlai dažyti keliomis spalvomis ir kaip jos išsidėlios mezginyje, negali numatyti.
Jonas kas kartą kovoja su savimi, kad nepasiliktų naujos varlikės, nes kiekviena atrodo išskirtinė.
„Soulaccess“ gaminiai ryškūs ir linksmi. Jų sumanytojai neketina panirti į pilkumą. Jonas mano, kad netgi savotiškai atlieka misiją – ragina žmones nebijoti spalvų, kurių mūsų šalies gatvėse vis dar trūksta.
„Visi skundžiasi, kad pasigenda spalvų ir šypsenų, bet jei nieko nedarysi, padėtis nepasikeis. Neteigiu, kad reikia atsisakyti pamėgtų tamsių atspalvių, bet prie jų galima priderinti ryškų aksesuarą, tuomet įvaizdis įgauna visai kitokią nuotaiką“, – įsitikinęs Jonas.
Per pusantrų metų „Soulaccess“ puošmenos tapo neblogai žinomos tiek merginoms, tiek vaikinams (jie trokšta jų net darbui biure). Jonas su Alina sumanė numegzti ir vienspalvių peteliškių bei kaklaraiščių – kad būtų lengva laikytis kompanijos aprangos kodo, kur toks yra.
Šio sezono naujiena – megzti bambukų pluošto marškinėliai. Jono ir Alinos draugai juos jau išbandė Brazilijoje, kur ir drėgmės daug, ir karščio. Atsiliepimai dėvint „Soulaccess“ marškinėlius patys geriausi, nes bambukas tarsi šilkas – malonus kūnui, vėsina karštą dieną. Kadangi jis sunkus, nuostabiai krinta.
Nors marškinėliai sukurti vyrams, tinka ir merginoms, nes yra įvairių dydžių.
Kūryba smagu, bet ar duonai jau įmanoma iš to uždirbti?
Kol kas tai labiau pomėgis – reikia labai pasistengti, skirti finansų ir, žinoma, laiko. „Soulaccess“ komanda spėja, kad duoną iš savo veiklos valgys gal po kokių penkerių metų.
Daug darbų jie nuveikia patys. Pavyzdžiui, veiklai praverčia Jono rinkodaros žinios. Kadangi jis nemažai metų dirbo leidyboje, moka pats maketuoti lankstinukus. Beje, juodu su Alina yra nusprendę negailėti finansų ir laiko prekei pateikti.
„Jei pirksi, pavyzdžiui, garsių mados namų prekę, tau ją įvynios į gražų popierių, įdės į puikų maišelį, pridės dovanų – kad ir atviruką. Visa tai pakelia ūpą ir yra ta pridėtinė vertė, kuri išskiria įmonę rinkoje iš kitų“, – teigia Jonas.
Pasak jo, visiško įėjimo į rinką dar nėra, bet džiaugiasi tuo, kad beveik kasdien sulaukia kvietimų prekiauti „Soulaccess“ kūriniais. O juk anksčiau tekdavo į duris belstis patiems. Lietuviškos puošmenos jau iškeliavusios į Skandinaviją, Vokietiją, Italiją, Australiją, Pietų Korėją.
Jonas turi didelių ambicijų, yra įsitikinęs, kad kokybė ir tęstinė veikla – vienos svarbiausių sėkmės sąlygų.
„Juk Lietuvoje siuvami mados namų „Burberry“, „Alexander McQueen“, „Diesel“ drabužiai – mes turime puikias lengvosios pramonės tradicijas ir įgūdžius. Tad tikrai smagu, kai mūsų kurtos puošmenos stebina, džiugina klientus kitose šalyse. Lietuvis linkęs kukliai nuleisti galvą ir susimenkinti, tad noriu jam parišti po kaklu ryškiaspalvę peteliškę, kad jis tą galvą išdidžiai pakeltų“, – svajoja Jonas.
