Mados salonų „Du broliai“ vadybininkas Andrius Jankauskas sako, kad sunkmečio vis dar laukia. „Jau ketvirti metai apie jį kalbama, bet mes jo nejuntame. Dirbame savo darbą ir toliau kuriame planus. Galbūt todėl, kad atstovaujame tokiems prekės ženklams, kurie yra skirti didesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Juk net ir per karą valgomi juodieji ikrai, užsigeriant juos šampanu“, – patikina verslininkas.
Vis dėlto per pastaruosius penkerius metus bendrovei „Du broliai“ teko perskirstyti prekės ženklus ir nutraukti bendradarbiavimą su mados namais „Ferré“. „Po Gianfranco Ferré mirties šie mados namai neatranda savo braižo“, – paaiškina A.Jankauskas.
Pirmąją savo parduotuvę – „Escada“ – jie pavertė parduotuve, kurioje galima įsigyti „Ralph Lauren“, „Escada“, „Valentino“, „Moschino“ drabužių ir aksesuarų. Dabar „Du broliai“ turi du salonus vyrams ir du moterims. Anot A.Jankausko, tokius pokyčius nulėmė ne krizė, o turimi prekės ženklai. Vienuose salonuose (tiek vyrams, tiek moterims) yra jaunatviškesni drabužiai, kituose – solidesni, brangesni.
„Pasiūlydami vienas su kitu derančius prekės ženklus vienoje parduotuvėje mes palengviname pirkėjui apsisprendimą“, – patikina A.Jankauskas.
Anot jo, Lietuvoje – per maža rinka, todėl turėti vieno prekės ženklo parduotuvę neverta. Andrius įsitikinęs, kad mažoje šalyje pirkėjams patraukliausi kelis prekės ženklus po vienu stogu turintys salonai. „Tai iškart pajutome pertvarkę parduotuves – atsirado daugiau klientų“, – pasakoja A.Jankauskas.
Andrius sako, kad per pastarąjį penkmetį salonų „Du broliai“ klientai išlavino skonį: jų stilius nėra toks ryškus, blizgus. Atsirado ir stilingo, vakarietiško jaunimo. O svarbiausia – į save dėmesį atkreipė vyrai. „Anksčiau jiems pakakdavo, kad gražiai apsirengia jų moterys. Dabar ir patys nori gražiai atrodyti“, – džiaugiasi pokyčiais A.Jankauskas.
Dar viena džiugi tendencija – daugėja klientų iš Lietuvos. Prieš dešimtmetį vos dvidešimt procentų „Dviejų brolių“ klientų buvo lietuviai. Prieš penkmetį klientai iš Lietuvos sudarė apie keturiasdešimt procentų, dabar – apie šešiasdešimt procentų. Likusieji – rusai, baltarusiai, uzbekai.
Per pastaruosius penkerius metus „Du broliai“ į Lietuvą atvežė vyrams skirtų „Brioni“, moterims – „Ralph Lauren“, „Moschino“ drabužių ir aksesuarų. Daugiau naujų prekės ženklų lietuviams verslininkas pasiūlyti neskuba, nes yra įsitikinęs, kad bet kuriam prekės ženklui sunku konkuruoti su jau turimais jų prekės ženklais, tokiais kaip „Prada“, „Gucci“ ar „Dolce Gabbana“.
A.Jankauskas pastebi, kad prieš dešimt metų atsivežti naują prekės ženklą buvo labai sunku. Reikėdavo daug laiko ir pastangų, kad įtikintum, jog tokia maža šalis kaip Lietuva yra verta turėti vieną ar kitą pasaulyje žinomą prekės ženklą. Šiandien situacija pasikeitė.
„Dabar mados namai jau patys siūlo bendradarbiauti. Bet nereikia perlenkti lazdos. Per dideli kąsniai rinkai gali būti sprangūs. Akivaizdžiausias to pavyzdys – „Vilniaus vartų“ projektas. Tai buvo rizikingas projektas. Nuo pat pradžių buvo aišku ir mes gana tiksliai apskaičiavome, kad šis projektas gyvuos pusantrų metų. Mūsų rinka per maža, kad galėtume tiek daug prekės ženklų įtraukti į apyvartą. Juolab kad vienu metu Vilniuje buvo tokių prekės ženklų, kokių nėra net Milane“, – sako A.Jankauskas.
Vis dėlto ir dabar vaikščiodamas po Rotušės aikštę verslininkas jaučiasi ne prasčiau nei Milane.
„Labai didžiuojamės tuo, kad pavyko sukurti Rotušės aikštę tokią, kokia ji yra dabar. Po mūsų pirmųjų „Escada“ ir „Ferré“ parduotuvių atsirado ir konkurentų salonai. Tokios aikštės neturi nei Ryga, nei Talinas, nei Minskas. Pas mus viskas, kas geriausia, yra vienoje aikštėje“, – sako A.Jankauskas.
Visai kitaip apie krizę kalba bendrovės „Lėvuo“ generalinis direktorius Deimantas Dalibogas.
„Krizė mus palietė, ir gana skaudžiai: teko mažinti visų rūšių sąnaudas, persvarstyti ir optimizuoti procesus, atidžiau elgtis užsakant prekes, rasti būdų reklamuotis skiriant mažiau lėšų. Per krizę buvo pristabdyta plėtra, persvarstytas valdomų ženklų portfelis. Manau, neišgyvenome to, ko nebūtų patyrę kitos Lietuvos verslo sritys. Tačiau tai išėjo ir į naudą – procesus optimizavome ir dabar jie padeda taupyti. Labiausiai džiugu, kad per sunkmetį pavyko išlaikyti tą pačią komandą. Tai leidžia mums be stabtelėjimų reaguoti į pozityviai besikeičiančias rinkos sąlygas“, – atvirauja D.Dalibogas. „Lėvuo“ į savo prabangių drabužių saloną „Gedimino 22“ per pastarąjį penkmetį atsivežė keletą naujų prekės ženklų, bandė, tikrino, ar jie tinka lietuvių skoniui. Keli pasiteisino, keli – ne. Prieš mėnesį ši bendrovė atvėrė pirmojo Lietuvoje „Lacoste“ salono duris, renovavo visas patalpas, turimas Vilniaus „Akropolyje“, praėjusiais metais atidarė antrą „Gerry Weber“ saloną Kaune, o Vilniaus prekybos centre „Europa“ atvėrė duris „Max & Co.“ salonas.
Verslininkas iš pagrindų atnaujino saloną „Gedimino 22“, atsivežė itin žinomų prekės ženklų.
„Nuolat judame. Džiugu, kad dabar plečiamės, o ne įsitvėrę bandome išsilaikyti, kaip buvo per krizę. Žmonės dabar sugrįžta į parduotuves, ir mes suteikiame jiems visas galimybes rinktis iš kuo didesnio asortimento“, – optimistiškai nusiteikęs D.Dalibogas.
2012–2013 metus verslininkas vadina lūžio metais, kai iš naujo priimami strateginiai sprendimai. Tačiau D.Dalibogas drabužių rinkai piešia šviesią ateitį. „Atsiranda savitų produktų poreikis, bet ir masinių produktų vartojimas auga, o rinka laisvėja. Tobulėti ir uždirbti galimybių tikrai yra. Be abejonės, visi laukė rudenį atsidariusio naujo žaidėjo – „H & M“, bet čia jaučiamės gana užtikrintai, nes turime daug savitų bei pripažintų pasaulinių prekės ženklų ir didelį lojalių klientų ratą“, – teigia jis.
Viena didžiausių drabužių verslu užsiimanti „Aprangos“ grupė taip pat ruošiasi pokyčiams. 2012 metais ši bendrovė atidarė „Burberry“ parduotuves Taline ir Rygoje, o netrukus ruošiasi šių britų mados namų saloną įkurdinti ir Vilniuje. Bendrovės planai – ir naujų kitų prekės ženklų parduotuvių atidarymas bei rekonstrukcija.
Kasmet vis augantis „Aprangos“ pelnas, naujos parduotuvės ir prekės ženklai (per pastarąjį penkmetį „Apranga“ atidarė tokias naujas parduotuves kaip „Massimo Dutti“, „Aldo“, „Desigual“) bei užmojai turėti „Burberry“ saloną tarsi patvirtina, kad drabužių verslo ateitis Lietuvoje tikrai šviesi.
Pastarąjį penkmetį galima drąsiai vadinti lietuvių švietimo metais mados srityje – tiek mados namų pavadinimų, kiek išgirdome prieš pat prasidedant sunkmečiui, Lietuvoje dar niekada nebuvome girdėję.
2008-aisiais Lietuvoje atidarytas senas tradicijas turinčių italų mados namų „Brunello Cuccineli“ salonas. Ramūs, natūralūs žemės ir kiti gamtoje randami atspalviai, natūralūs audiniai ir laisvas stilius buvo šis tas nauja pasiturinčiam lietuviui. Šio ženklo reklamose nebuvo (ir nėra) seksualių pupyčių, apnuoginto kūno ar vulgarių pozų, o santūrūs drabužiai liudija paslėptą, bet prisilietus juntamą prabangą.
Tais pačiais metais išgirdome ir išmokome daugybę kitų mados namų pavadinimų. Ir už tai reikėtų padėkoti bene ambicingiausiam visų laikų mados projektui Lietuvoje – „Vilniaus vartams“. Verslininkas Laimutis Pinkevičius ir tuomet tik jo draugė buvusi Asta Valentaitė dar 2007-ųjų pabaigoje atidarė „Vilniaus vartų“ kompleksą. Iš pradžių – su „Chloé“, „Givenchy“, „Moschino“, „Corneliani“ bei „FG boutique“ salonais. Bet tuo neapsiribojo. Savo žydėjimo laikais, 2008-aisiais, šis kompleksas po vienu stogu buvo priglaudęs daugiau nei keturiasdešimt gerai pasaulyje žinomų mados namų. „Tom Ford“, „Brioni“, „Versace“, „Ralph Lauren“, „Valentino“, „Roberto Cavalli“, „Bottega Veneta“, „Yves Saint Laurent“, „Etro“, „Alexander McQueen“, „Jimmy Choo“, „Salvatore Ferragamo“, „Christian Louboutin“... Visų ir neišvardysi.
O kokie salonų plotai! 200 kvadratinių metrų „Givenchy“ salone galėjai ir pasiklysti.
„Vilniaus vartuose“ buvo galima rasti ir interjero prekių salonus „Frette“ bei krištolo ir sidabro įrankiais prekiaujantį „Gallery Royale“, kuris atstovavo „Baccarat“, „Bernardaud“ ir „Christofle“ prekės ženklams. Čia pat buvo ir „Avenue“, „Liv Lounge“, „Marino“ restoranai.
Nuneigti negali – lietuviai iš „Vilniaus vartų“ sėmėsi žinių apie madą ir gerą skonį. Ir nors darbo dienomis salonų darbuotojos žiovaudavo iš nuobodulio, savaitgaliais čia užsukdavo ir mūsų, ir iš artimiausių kaimyninių šalių atvykusios ponios.
„Turime įdomių plėtros planų, susijusių su naujų pasaulinių prekės ženklų įtraukimu į Lietuvą. Stebime šalies rinką, jos mados tendencijas, kryptis bei poreikius ir tikrai neketiname sustoti plėsdamiesi“, – 2008 metų liepą sakė „Fashion Gates“ valdybos pirmininkė A.Valentaitė.
Bet poreikius „Fashion Gates“ valdybos pirmininkė apskaičiavo neteisingai. Juk jau netrukus po šio interviu prasidėjo „Vilniaus vartų“ griūtis.
„Aš dar tikiu ambicingu „Vilniaus vartų“ projektu“, – vilties net ir pasklidus kalboms apie „Vilniaus vartų“ bankrotą 2009 metais neprarado A.Valentaitė. Tuomet „Vilniaus vartai“ apibyrėjo – buvo uždaryta dalis salonų. Neilgai trukus bankas 2010 metų kovą areštavo „Vilniaus vartų“ prekes. „Kaip mus informavo banko atstovai, prekės buvo areštuotos „už kitos įmonės įsipareigojimų nevykdymą“. Manome, kad „Parex“ banko veiksmai yra neapgalvoti ir nepagrįsti, nes įmonė, negalėdama parduoti prekių, yra dirbtinai stumiama į bankrotą“, – tuomet skundėsi „Vilniaus vartų“, priklausiusių „Ranga Group“ įmonių grupei, atstovai. Skundai nebuvo išgirsti ir po pusantrų metų bankui beliko pradėti prabangių prekės ženklų varžytuves. Sandėliuose visą tą laiką dūlėję rūbai nesudomino pirkėjų. Tiesa, šį tą išparduoti pavyko, tačiau likusių daiktų likimas neaiškus. 2012 metams ritantis į pabaigą, skolų prispaustą ir sugniuždytą L.Pinkevičių pasiekė gera žinia – Lietuvos aukščiausiasis teismas nusprendė, kad Latvijos „Parex“ bankas pinigų iš verslininko reikalavo teisėtai, tačiau suma buvo grobuoniška. Ir sumažino iš L.Pinkevičiaus reikalaujamą netesybų sumą. Bendra L.Pinkevičiaus skola bankui sumažėjo nuo 8,44 mln. iki 4,418 mln. litų. Bet gelbėti verslą buvo jau vėlu.
Per šį laikotarpį iš mados žemėlapio buvo išbrauktas ir Marijus Gelažnikas, liūdnai pagarsėjęs kaip padirbinių karalius. M.Gelažniko bėdos prasidėjo dar 2006 metais, kai teisėsauga ir paveldosaugininkai nustatė, kad Didžiojoje gatvėje esančio jo drabužių salono vitrinos neatitinka reikalavimų. Bet Marius su tuo niekaip nenorėjo sutikti ir jokių veiksmų nesiėmė. Nepadėjo ir nuolat skiriamos baudos. Galiausiai teisėsauga nugalėjo, ir M.Gelažnikui teko nugriauti paveldosaugininkų saugomą pastatą išdarkiusias kolonas.
2011 metų pradžioje M.Gelažnikui suduotas dar didesnis smūgis. „Lietuvos ryto“ žurnalistė atliko eksperimentą, kurio vaisiai galiausiai privertė užmiršti salono „Class VIP“ vardą. Nusprendusi patikrinti tuomet jau kurį laiką Vilniuje sklidusias kalbas, kad M.Gelažniko parduotuvėje prekiaujama klastotėmis, žurnalistė užsuko į Lietuvos ir užsienio garsenybių pamėgtą „Class VIP“ saloną ir įsigijo ten „Emporio Armani“ diržą. Taip diržas sugriovė klastočių verslą. Vilniaus Rotušės aikštėje įsikūręs salonas galėjo didžiuotis kaimynyste – šalia „Gucci“, „Dolce & Gabbana“, „Valentino“, „Escada“, „Prada“, „Dior“ „Dsquared2“ ir kitų garsių vardų prekėmis prekiaujantys „Dviejų brolių“ salonai, „Emporio Armani“, „Hugo Boss“, „MaxMara“ parduotuvės. Tikras Milano auksinis kvadratas Vilniuje.
Mariaus parduotuvės vitrina iš tolo viliojo pasaulyje žinomu „Roberto Cavalli“ vardu. Tačiau pravėręs stiklines parduotuvės duris galėjai įsigyti ne tik šiuo, bet ir kitais garsiais vardais pažymėtų prekių. „Emporio Armani“, „Gucci“, „Givenchy“, „Lamborghini“, „Dunhill“, „Dolce & Gabbana“, „MaxMara“, „Moschino“, „Tommy Hilfiger“, „Blumarine“ ar net „Hermès“ – toks didelis prekių pasirinkimas buvo M.Gelažniko auksu tviskančioje parduotuvėje. Žurnalistės įsigytą „Emporio Armani“ diržą už 489 litus (pardavėjai jam suteikė 30 procentų nuolaidą, pradinė diržo kaina buvo 699 litai, nors ant prekės kaina ir nebuvo nurodyta) pardavėjai paslaugiai supakavo į medžio pluošto dėžutę, o ją įdėjo į popierinį pirkinių krepšelį su užrašu „Class“.
Lygiai tokį pat vyrišką aksesuarą internete tuomet buvo galima rasti už 32,5 lito. Kad žurnalistė įsigijo klastotę, patvirtino ir Lietuvoje „Emporio Armani“ vardą nuo siekiančių neleistinai pasipelnyti sauganti advokatų kontora: prekė neturėjo nei sertifikato, nei unikalaus gaminio numerio, sagtis buvo apibraižyta, neatitiko gamintojo originalioms prekėms keliamų reikalavimų. Diržo pakuotė iš medžio pluošto specialistus prajuokino – prabangos prekės pakuojamos į specialias dėžutes su gamintojo logotipu. Panašų atvejį advokatai užfiksavo ir prieš pat eksperimentą. Iš „Gucci“ mados namų Lietuvos advokatai gavo raštą, nurodantį, kad M.Gelažnikui priklausančioje parduotuvėje vienos vilnietės įsigytas moteriškas „Gucci“ diržas nėra originalus. „Jei būčiau pirkusi kur nors turguje, originalo nė nesitikėčiau. Lygiai taip pat nė nesusimąsčiau, kad prestižinėje Vilniaus gatvėje esančioje parduotuvėje galėčiau nusipirkti klastotę“, – „Lietuvos rytui“ piktinosi tą diržą pirkusi moteris. 699 litus kainavusiam „Gucci“ diržui pardavėja suteikė 50 procentų nuolaidą. Pirkinys vilnietei atsiėjo 349 litus.
Neapsikentę tokių apgaudinėjimų „Gucci“ atstovai paprašė Lietuvos teisėsaugos imtis veiksmų. Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai M.Gelažniko parduotuvėje atliko kratą. Po kelias valandas trukusios kratos pareigūnai konfiskavo 108 prekes: kelnes, vyriškus kostiumus, moteriškas palaidines, aksesuarus, pažymėtus garsiausiais mados namų ženklais. Ekspertai nustatė, kad dauguma daiktų – klastotės. Tiesa, rado ir originalų, bet vos vieną kitą.
2012 metų pradžioje M.Gelažnikui neliko nieko kito, kaip tik uždaryti klastočių karaliaus vardą jam suteikusią parduotuvę. Patalpas verslininkas išnuomojo, guosdamasis, kad nekilnojamojo turto nuoma – neblogas verslas.
Ironiška – dabar „Roberto Cavalli“ ir „Blumarine“ prekės ženklais pažymėtų drabužių galima įsigyti Kauno širdyje, Laisvės alėjoje, įsikūrusiame „Class X“ salone, o jam vadovauja... buvusi M.Gelažniko žmona Daura Zenkevičiūtė.
