Vargu ar daugelis žino, kad garsusis „Fausto“ kūrėjas vokiečių rašytojas Johannas Wolfgangas Goethe – pirmo tikro mokslinio darbo apie spalvas autorius. Iš visų spalvų spektro jis išskyrė violetinę – ją apibūdino kaip šaltą, nedžiugią, sukeliančią liūdną, neramią nuotaiką.
J.W.Goethe violetinė spalva asocijavosi ne tik su mirtimi, nuopuoliu, pasaulio žlugimo siaubu, bet ir prisikėlimu bei išsilaisvinimu. Kodėl būtent „Radiant Orchid“ „Pantone Color“ institutas paskelbė 2014-ųjų spalva?
„Radiant Orchid“ spalvų sistemoje simbolizuoja ir kūrybingumą, įkvėpimą, prabangą, kilmingumą“, – teigia „Pantone Color“ instituto vadybininkė Leatrice Eiseman.
„Pantone Color“ institutas, kurio būstinė Naujojo Džersio valstijoje, iš 1677 spalvų sukūrė spalvų sistemą ir pamažu tapo spalvų derinius bei madą diktuojančia bendrove.
Šis institutas kasmet išsiunčia būrius žvalgų, kurių tikslas – išsiaiškinti spalvų tendencijas. Jie lanko iškilmingus parodų atidarymus, kino filmų premjeras, klubus, peržiūri žurnalus, skaito tinklaraščius, žiūri informacines laidas, rengia nuomonių apklausas, analizuoja laiko dvasią.
Praėjusiais metais žvalgai priėjo prie išvados, kad „Emerald Smaragd“ – ryški žalia spalva – atspindi esamą laiką. Tuomet ši spalva buvo plėtros ir atsinaujinimo išraiška.
Šiais metais jie pasirinko „Radiant Orchid“ – spalvą, reiškiančią originalumą, unikalumą, norą išsiskirti iš aplinkinių ir kartu simbolizuojančią ateitį, žmonių vaizduotę, svajones, slopinančią kylančias emocijas, neleidžiančią pasiduoti svajoms, priverčiančią žvelgti į pasaulį realistiškai.
Violetinė – ir lesbiečių mėgstama spalva
Violetinė laikoma paskutiniu nebejaunatviškai atrodančių dailiosios lyties atstovių bandymu dar kartą atkreipti į save dėmesį: ametisto pakabučiu ant suvytusios, bet gilios iškirptės, violetinėmis sruogelėmis žiluose plaukuose.
Violetinė buvo ir puskombinezonių, kuriais vilkėdamos gerai jautėsi aštuntojo ir devintojo dešimtmečių kovotojos už moterų teises, nekreipdamos dėmesio į vyrų supratimą apie erotiką, spalva.
Violetinė – lesbiečių spalva. Tad nieko keista, kad žvelgdami į šią spalvą daugelis vyrų susierzina.
Iš Rusijos kilęs dailininkas Vasilijus Kandinskis kategoriškai atsisakė violetinės spalvos, bet su priešiškumu moterims tai neturi nieko bendra. Žvelgdamas į šią spalvą jis matė kai ką „nesveiko“, užgesusio ir liūdno savyje.
Tačiau austrų dailininkas Gustavas Klimtas, 1902 metais tapydamas savo draugės Emilie Flöge portretą, panardino ją į violetinių žiedų jūrą.
XIX amžiaus pabaigoje violetinė tapo moterų judėjimo spalva. Anglijoje ši spalva buvo kovos dėl rinkimų teisės suteikimo moterims simboliu.
„Lila Lied“ („Violetinė daina“) – taip vadinosi pirmasis homoseksualų himnas, kuriame lesbietės ir gėjai Veimaro respublikoje – demokratinėje Vokietijos valstybėje (gyvavo 1919–1933 m.) pirmą kartą viešai apdainavo savo meilę.
Antikos laikais raudona ir violetinė buvo laikomos dievų spalvomis. Raudona – tai ugnis ir kraujas, svarbiausi to meto gyvenimo simboliai. Violetinę išgauti tuometėmis technologijomis buvo itin sunku, todėl šia spalva dažyti audiniai ar daiktai dėl savo brangumo buvo prieinami tik turtingiausiems.
Violetinė – dvasingumo spalva. Evangelikų ir Katalikų bažnyčioje violetinė ne tik liturginė advento, bet ir Didžiosios savaitės (prieš Velykas) spalva, kai apmąstoma Kristaus kančia.
Violetinė – atgailos, apmąstymo, pereinamojo meto ir pokyčių spalva. Tad eidamas klausyti išpažinčių katalikų dvasininkas deda ant kaklo, galais ant krūtinės, violetinės spalvos stulą – ilgą juostą, kurios išplatėjusiuose galuose išsiuvinėti kryžiai. Tai – išskirtinumo ir valdžios simbolis.
Psichologijos specialistai teigia, kad violetinė – vienintelė spalva, kurią reikėtų naudoti labai atsargiai, mažais kiekiais. Jei žmogų supa per daug violetinės spalvos, jis gali nugrimzti į depresiją.
Parengė Ona Kacėnaitė
