Surinkau seniai išbandytą puikią „Max Factor” komandą, tad dirbti šiame šou mums buvo smagu. Mada domiuosi tiek, kiek to reikia mano darbui. Man įdomu, kaip padažyti modeliai, kokios spalvos madingos.
Nuėjęs pas klientą atrodau rimčiau, kai pavyzdžius pateikiu su garsiomis pavardėmis, o ne aiškinu tik specialistams suprantamas makiažo subtilybes.
Štai dabar vėl madingi tamsesni antakiai, o raudonos lūpos – amžina klasika. Švarūs švytintys veidai irgi visada bus ant bangos.
Ar turiu ką patarti vyrams? Žinoma! Vyrai, kaip ir moterys, turi tvarkytis nagus, antakius, prižiūrėti veido odą. Tik, mielieji, nereikia apie tai kalbėti! Nebūkite ponios, kurios pasakoja viena kitai apie grožio procedūras!
Dubajuje vyrai barzdoti, tačiau nė vieno nemačiau apšepusio. Jie eina pas barzdaskučius, kūną tepa specialiu losjonu. O drabužius, prieš juos vilkdamiesi, laiko patalpoje, kur smilksta smilkalai.
Iš visų darbų – kuriu ir asmeninį makiažą, grimuoju modelius fotosesijoms – dirbti mados šou man yra smagiausia. Čia visada būna kitokia nuotaika, tarsi įsijungia energijos mygtukas! Daug modelių, visi skuba, nekantrauja, jaudinasi. Ir mane apima virpuliukas, nors nėra man būdingas.
Dubajuje esu rūpinęsis modelių išvaizda per Jeano Paulio Gaultier, Carolinos Herreros, Giambattistos Valli kolekcijų pristatymus, įvairių papuošalų šou, dirbęs Niujorke, Londone, Paryžiuje. Mane dažnai rekomenduoja – taip atsiranda vis naujų darbų.
Ir dabar dėl darbų vis grįžtu į Lietuvą. Galiu pasidžiaugti savo darbdaviu, kad kaip ponas būnu parskraidintas iš Dubajaus dėl tokių projektų. Man smagu kaskart grįžti į Lietuvą, tačiau jei už keliones reikėtų mokėti pačiam, rinkčiausi atostogas ten, kur šilta.
Ar Lietuvoje nėra kitų, kurie taip pat puikiai padarytų makiažą? Tikiu, kad yra! Tačiau man smagu, kad esu kviečiamas.
Lygindamas Lietuvoje vykstančius mados šou ir užsienio podiumus pastebiu, kad mums yra kur pasitempti. Tačiau sakyti, kad Lietuvoje viskas žemo lygio, tikrai nedrįsčiau. Taip nėra! Mano akimis, lietuviai dizaineriai kaip tik daugiau investuoja į kokybę.
Taip, čia mažesnis kraštas, čia „Gucci” ar „Versace” savo kolekcijų nepristato. Tačiau ar žinote, kaip į svečias šalis su savo drabužiais važinėja garsūs dizaineriai? Jiems sumokami dideli pinigai, kad Dubajaus grietinėlė galėtų po jai surengto mados šou užsisakyti tų drabužių.
Ten viskas yra verslas. Jei Lietuvoje būtų galinčių sumokėti šimtus tūkstančių eurų, „Mados infekcijos” finaliniame vakare pasirodytų garsiausi dizaineriai, o R.Kalinkino kolekcijos baigiamuoju akordu taptų Lady Gagos pasirodymas.
Lietuviai labiau skaičiuoja. Sunku kurti kolekciją mąstant, kad paskui drabužius reikės dar ir parduoti. O klientai taupo pinigus. Bet lietuviai kuria, stengiasi ir nustebina.
Dažnai Lietuvoje sulaukiu prašymo padažyti pigiau, dėl bičiulystės. Nepykstu dėl to, bet atsisakau. Iki sunkmečio turėjau daugybę darbų, o paskui jų sumažėjo. Todėl nebegalėjau dalinti labdaros ir to nebedarau.
Pavyzdžiui, skambina man dizainere save vadinanti kūrėja, sako, kad ją remia sumuštinukai ir gėrimai, ir prašo padažyti 20 modelių. Tokiems prašytojams atsakau, kad padažysiu nemokamai, jei jie sumokės už mano buto komunalines paslaugas. O kaip kitaip? Tada prašytojai baigia pokalbį.
Dubajuje nė karto manęs nieko panašaus nebuvo prašoma. Ten pilna vizažistų, kurie dirba pigiai ir siekia persivilioti mano klientus. Tačiau vis tiek nenuleidžiu kartelės.
Ten pradėjęs leisti kainas paskui jų nebepakelsiu. Tad kartais geriau namuose žiūriu filmą nei einu pigiai dirbti. Tai mano investicija į ateitį.
