Po to, kai 1975-aisiais Ala Pugačiova nugalėjo Bulgarijos konkurse „Auksinis Orfėjus“, prasidėjo jos karaliavimo scenoje epocha. Ir nuo to laiko garsioji atlikėja nuolat narstoma po kaulelį: rašoma apie jos santuokas, svorį, drabužius.
Atmintinai kelionei į Bulgariją, kur vyko socialistinės dainos konkursas, Sovietų Sąjungos kultūros ministerija siūlė kitą atlikėją. Bet kažkas pakrypo ne taip, ir tuomet buvo pasirinkta 26-erių Ala Pugačiova, jau pelniusi trečiąją estrados dainų konkurso premiją.
Daina „Arlekino“, vėliau labai išpopuliarėjusi, buvo parašyta kone per 30 minučių. A.Pugačiova sugalvojo sau įvaizdį, sceninį elgesį, judesius ir juoką. O dėl suknelės kilo problemų: atlikėja neturėjo nė vienos tinkamos konkursui Bulgarijoje, neturėjo ir pinigų.
Todėl suknelių eskizus nemokamai sukūrė populiarios sovietiniais laikais muzikinės laidos „Dobroe utro“ („Labas rytas“) vedėjo Dmitrijaus Ivanovo žmona. Įdomu ir tai, kad koncertinėmis suknelėmis Ala Pugačiovai vėliau teko vaikštinėti ir Maskvos gatvėmis – daugiau neturėjo kuo apsirengti.
Garsiausia Rusijos primadonos suknelė – raudonos, juodos ir pilkos spalvų, kuria ji vilkėjo 1978-aisiais per „Intervizijos“ dainų konkursą Sopote (Lenkija). Suknelė pasirodė esanti svarbi A.Pugačiovos sėkmės dalimi: žiūrovai negalėjo atitraukti akių nuo dainininkės, kuri priminė liepsnojantį laužą.
Ši suknelė buvo sukurta pagal greito pasiuvimo metodą, kurį sugalvojo populiari tuomečio Maskvos elito siuvėja Liubovė Aksionova. Pagal jos sugalvotą unikalų būdą bet kokią suknelę galima buvo pasiūti per 2–3 valandas. Šis sugebėjimas ir suvedė L.Aksionovą su kylančia scenos žvaigžde A.Pugačiova. Tiesa, pirmiausia siuvėja susipažino su dainininkės mama, kuriai suknelę pasiuvo per tris valandas.
A.Pugačiovos motina paklausė: „Ar pas jus gali ateiti mano duktė?“
„Netrukus pas mane atvažiavo Ala kartu su savo tuomečiu vyru Aleksandru Stefanovičiumi. Taip su ja susipažinau ir susidraugavau. Niekada jai neatsakiau: mesdavau visus darbus ir siūdavau per dieną jai po du, tris ir daugiau rūbų. Siūdavau tiek, kiek reikėdavo scenai, kiekvienai dienai. Kai Ala dainavo „Ritm“, ansamblio nariams ir jai pasiuvau daugiau nei 80 sceninių drabužių. Žinoma, ji jau tada tvirtai žinojo, kaip turėtų atrodyti“, – pasakojo L.Aksionova.
Pasak siuvėjos, anais laikais kurti sceninius kostiumus buvo labai sudėtinga. Reikėjo sugalvoti ne tik modelį, stilių, bet ir pasukti galvą, iš ko pasiūti. Audinių, dekoratyvinių, apdailos detalių nebuvo, nusipirkti nieko negalima, – nebent kas nors atveždavo iš užsienio.
Kokių tik gudrybių nesigriebdavo L.Aksionova! Štai odinių kelnių sceninį kostiumą, kuriuo A.Pugačiova vilkėjo per konkursą Švedijoje, persiuvo iš odinio lietpalčio, kurį atlikėjai kažkada buvo sukūręs dizaineris ir drabužių modeliuotojas Viačeslavas Zaicevas.
Odinis kostiumas, L.Aksionovos teigimu, paliko įspūdį konkurso komisijai, jam negailėjo pagyrų ir žiniasklaida. Bet iš Švedijos A.Pugačiova grįžo be jo – odinį kostiumą pavogė.
L.Aksionovai teko pasinervinti dėl suknelės, kurią dainininkė turėjo vilkėti per konkursą Sopoto scenoje. A.Pugačiova, turėjusi išskristi pirmadienį, į siuvėją kreipėsi vėlų penktadienio vakarą. Su savimi dainininkė atsinešė 15 metrų balto krepdešino. Beje, medžiagą koncertinėms atlikėjų suknelėms išduodavo „Goskoncert“ – visoms vienodą.
L.Aksionova nusprendė medžiagos spalvą pakeisti kino studijos „Mosfilm“ dažymo ceche. Kadangi šeštadieniais jis neveikė, siuvėja iš pažįstamų, dirbusių vienoje Maskvos kirpyklų, gavo denatūrato. Nusipirkusi keletą pakuočių raudono ir juodo tušo, jį atskiedusi denatūratu, pradėjo
dažyti, kad gautų reikalingą efektą, kai Ala Pugačiova savo suknelę plaikstys į visas puses. Bet siuvėja neįsivaizdavo, kaip sudėtinga rankiniu būdu nudažyti 15 metrų audinio ir išdžiovinti lygintuvu.
Kai su pasiūta suknele L.Aksionova atvažiavo į A.Pugačiovos namus, atlikėja su chalatu ir tiurbanu ant galvos nusiminusi sėdėjo virtuvėje, o ją kaip įmanydamas guodė tuometis vyras A.Stefanovičius. Pasirodo, kirpėjas dažais sugadino jos puikius plaukus. Kai L.Aksionova išvyniojo suknelę, A.Pugačiova smagiai nusijuokė: „Aš išgelbėta! Dabar „šizės“ įvaizdis sukurtas!“
Neįprastai apsirengusi Rusijos scenos žvaigždė nustebino savo gerbėjus filme „Moteris, kuri dainuoja“ (1977 m.). Dainos „Da“ („Taip“), skambėjusios kino juostoje, filmavimui V.Zaicevas sugalvojo pirmąjį – iš vėliau tapusių garsių – „balachoną“ iš ryškiai raudonos batikos.
Taip „balachonas“ ir tapo Rusijos primadonos A.Pugačiovos vizitine kortele. Bet, pasak V.Zaicevo, šio drabužio atsiradimas buvo susijęs su atlikėjos tam tikromis fiziologinėmis savybėmis, dėl kurių ji drovėjosi nešioti prigludusius drabužius. Apkūnumas, pasak dizainerio, jos nejaudino.
Metams bėgant, A.Pugačiova stipriai patrumpino savo sukneles, pradėjo nešioti mini sijonėlius. Tuokdamasi (2011-ųjų gruodžio 24 d.) su Maksimu Galkinu, Rusijos primadona pasipuošė dizainerio Valentino Judaškino drabužiu iš išskirtinio nėriniuoto audinio su XVIII amžiaus siuvinėjimo elementais. Audinys buvo sukurtas Italijoje pagal užsakymą. Kalbama, kad vestuvinis drabužis Rusijos primadonos piniginę paplonino 10 tūkstančių eurų.
Ir dabar A.Pugačiova nenustojo stebinusi. Pavyzdžiui, į rusų filmo „Meilė su akcentu“ premjerą (2012 m.), atėjo apsitempusi tamprėmis, prie kurių priderino plačiu diržu sujuostą tuniką iki kelių ir odinį švarką. Tokį įvaizdį Rusijos scenos žvaigždei sugalvojo dizaineris Ališeras.
„Tai nėra radikalus mano įvaizdžio pasikeitimas, kaip visi pagalvojo. Taip rengiausi, kai man buvo 18 metų, tiesiog po to mano įvaizdis tapo kitoks ir dėl to pasikeitė stilius. Bet Ališero paprašiau, kad neberengtų manęs juodai: dabar laikas niūrus, rūškanas, todėl siela trokšta šventės“, – sako primadona.
Pravartu būtų priminti ir kitą jos pasakymą: „Niekada negalvoju kuo apsirengti. Kai per priėmimą visos spindi briliantais, aš ateinu vilkėdama megztinį. Tai – labai patogi pozicija.“
Parengė Ona Kacėnaitė
