Skirtingų šaltinių teigimu, pats hipsterio terminas susiformavo maždaug penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir kilo nuo žodžių junginio „to be hip“ (būti naujoviškam).
Tų laikų hipsteriai – džiazo ir svingo muzikos gerbėjai, savo gyvenimo būdu demonstravę pasipriešinimą masinei kultūrai ir socialiniam plaukimui pasroviui.
Nuo tų laikų šio reiškinio turinys keitėsi daug kartų, o šiandienis judėjimas, jeigu jį taip galima vadinti, pradėjo formuotis apie 2004-uosius.
Dažniausias apibrėžimas sako, jog tai – postmoderni jaunimo subkultūra, kuriai priklauso vidurinės klasės miesto jaunimas. Šių jaunuolių mintys ir idėjos dažnai nukreiptos prieš srovę, jie pasižymi pažangiomis politinėmis pažiūromis, vidine ir išorine laisve, atsisako vartotojiško gyvenimo būdo.
Hipsteriai klausosi indiroko ar sintezatorių muzikos, mėgsta nekomercinį kiną, skaito madingų šiuolaikinių rašytojų kūrinius ir vertina dar neišgarsėjusius, bet talentingus dizainerius.
Stereotipiškai manoma, kad hipsteriai renkasi kūrybines profesijas: tampa fotografais, žurnalistais, dizaineriais, galerijų darbuotojais.
JAV egzistuoja ir Hipsterių manifestas, kuriame kritikuojama apsimelavusi valdžia, žodžio laisvės stoka ir panašiai.
Kas tie šiuolaikiniai hipsteriai? Subkultūra, ideologija, gyvenimo būdas ar tiesiog gatvės mada, kai užtenka aptemptų kelnių, seno megztinio ir „iPhone“ telefono?
Ar išvis egzistuoja hipsteriai – gal tai koks nors bendrinis keiksmažodis, apibūdinantis tipiškai atrodančius, bet jokio rimtesnio turinio neslepiančius jaunus žmones?
Muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas įsitikinęs, kad pasaulyje priimta hipsterius laikyti subkultūra, nes jie turi visus tam būdingus bruožus: bendrą išvaizdą, pomėgius, pažiūras.
Lietuvoje hipsterių subkultūra taip pat atrado savo vietą, tik čia ji plėtojosi lėčiau ir ne taip plačiai, kaip didesnių šalių sostinėse.
„Lietuvoje reikia daug mažiau, kad tave žmonės laikytų hipsteriu. Užtenka šukuosenos, medžiaginių sportinių batelių ar siaurų džinsų, ir esą tu jau hipsteris.
Jeigu įprasta manyti, jog hipsteriai klausosi tik ypatingos muzikos, žiūri nekomercinius filmus ir rengiasi drabužiais, kurie nėra gaminami masiškai, tuomet Lietuvoje gali būti hipsteriu ir mėgdamas grupę „Saulės kliošas“.
Lietuvos jaunimas perėmė hipsterių madą, bet sunkiai perėmė skonį ir vertybes“, – mano K.Vyšniauskas.
Anot jo, Lietuvoje trūksta šios krypties žiniasklaidos kanalų.
Pavyzdžiui, JAV leidžiamas žurnalas „Vice“ yra savotiška hipsterių biblija. Lietuvoje nėra nieko panašaus.
Nors apie tai, kas gerai, o kas ne, kalbama socialiniuose tinkluose ar tinklaraščiuose, hipsterius vienijančios žiniasklaidos erdvės Lietuvoje nėra.
„Dėl to ir atrodo, kad ši subkultūra pas mus tarsi neegzistuoja, lyg būtų pakibusi ore“, – apibendrino K.Vyšniauskas.
Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų studentas Laurynas Vyšniauskas pirmiausia siūlo atskirti žmones, sąmoningai tapusius hipsteriais, nuo tų, kurie tapo jais plaukdami pasroviui.
Jo manymu, Lietuvoje dažniau ne sąmoningai pasirenkamas hipsterių gyvenimo būdas, o tiktai pamėgdžiojamas jų stilius.
Stilingas Vilniaus jaunimas, Lauryno manymu, mėgsta vintažinius drabužius – jų esama tiek mažose, tiek tinklinėse parduotuvėse. Bet argi tai, jog drabužį galima nusipirkti prekybos centre, savaime nenaikina hipsterių idėjos?
Aplinkiniai, kurie labiau nusimano apie pasaulinius judėjimus, tokius jaunuolius vadina hipsteriais, bet kažin ar tai yra tiesa.
„Na taip, šie jaunuoliai telefonais fotografuoja patys save, savo draugus ar tai, ką valgo, tačiau paprastai tai labiau susiję su savęs viešinimu per socialinius tinklus, tam tikro savo įvaizdžio kūrimu – esą aš priklausau auksiniam jaunimui, turiu daug draugų“, – samprotavo Laurynas.
Jam įdomi dar viena sąsaja – paprastai dabartiniai lietuviai studentai, kurie laiko save hipsteriais, yra tie patys žmonės, kurie paauglystėje buvo emo (angl. emotional punk – devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje susiformavusi paauglių subkultūra – Aut.).
„Vakaruose abiejų šių judėjimų šaknys siekia kelis dešimtmečius, o pas mus jie užkliudė tą pačią kartą“, – pastebėjo L.Vyšniauskas.
Vis dėlto, ar Lietuvoje yra hipsterių? Ir kodėl visi išsijuosę neigia, kad yra į tokius panašūs?
Muzikos apžvalgininko K.Vyšniausko manymu, daugeliui subkultūrų būdinga, kad žmonės, kurie iš pažiūros tai subkultūrai priklauso, neigia, jog iš tikrųjų jai priklauso. Nes mano, kad priklausymas subkultūrai panaikina žmogaus individualumą.
„Sutinku – hipsteriams šis neigimas („Aš hipsteris? Oi, tikrai ne“) ypač būdingas.
Pavyzdžiui, pankai didžiuodamiesi velkasi kniedėmis puoštas odines striukes, aunasi kerzinius batus.
Ar kas nors matė hipsterį, kuris su pasididžiavimu vilkėtų savo drabužius? Ne, nes jis juk taip apsirengė esą netyčia, užsimetė, ką rado spintoje.
Tai keista emocinė būsena – saviraiška per neigimą. Ir tai – hipsterių subkultūros bruožas.
Be to, neigimas susijęs ir su visuomenės nusiteikimu prieš hipsterius.
Žmonės nenori būti priskirti prie tų, kurių daugelis nemėgsta“, – sakė Karolis.
Turint omenyje, kaip hipsterių kultūros persisunkusi visa dabartinė alternatyvioji muzika, mada, kinas, fotografija, hipsteriais, Karolio manymu, galima vadinti faktiškai visą šių dienų jaunimą, oponuojantį popkultūrai.
K.Vyšniausko įsitikinimu, iš kitų anksčiau atėjusių vakarietiškų subkultūrų – hipių, pankų, gotų ir kitų – hipsteriai išsiskiria tuo, kad ypač pabrėžia įvaizdį, o po juo dažnai nėra jokios gilesnės prasmės.
Hipsterių subkultūra prasidėjo kaip masinio vartojimo priešprieša, buvo susieta su vintažo atgaivinimu, ekologijos, ekologiškų produktų vartojimo skatinimu.
Tačiau dabar, 2013-aisiais, daugelio šių dalykų nelikę – faktiškai visas judėjimas nukreiptas į savo įvaizdžio kūrimą ir jo pateikimą per socialinius tinklus.
„Hipsteriai nekeičia socialinių normų, ko siekė hipių ar ankstyvoji hiphopo kultūros. Užuot priešinęsi pasaulio, kuriame gyvena, tvarkai, hipsteriai buvo jos suvalgyti.
Ir patys prie to prisideda: daugybė hipsterių savo kūrybos talentu pasinaudoja dirbdami reklamoje, rinkodaroje, viešųjų ryšių įstaigose. Ankstesnės subkultūros kūrė meną, o hipsteriai kuria produktus. Ir stengiasi parduoti juos tokiems patiems kaip jie“, – išvadą priėjo K.Vyšniauskas.
O dar – vilniečio Tomo nuomonė: „Ta didelė dalis žmonių, nešiojančių panašios formos akinius, dėvinčių panašias raitytas kelnes ar šortus, klausančių tos pačios muzikos, net, rodos, kažkaip fiziologiškai susitapatinusių, yra tiesiog vadinami bendru žodžiu – hipsteriais.
Tai tik žodis, po kuriuo Lietuvoje neslypi jokia rimta ideologija. Tik etiketė. Tik grupė žmonių, turinčių bendrą stilių, panašių pomėgių, tačiau tai – ne ideologija.
Štai vadinamieji skinai ar gotai turi šiek tiek daugiau nei panaši išvaizda – jie panašiai tiki.
Galbūt Lietuvoje yra ir tikrų idėjinių hipsterių. Bet dažniausiai taip vadinami tik tam tikros mados šalininkai. Ir jie tokie yra ne dėl savęs, savo įsitikinimų, o dėl kitų – nes tai madinga.“
Bene svarbiausią hipsterių bruožą taikliai apibūdino vieno Jungtinių Valstijų interneto forumo dalyvis: „Pirmoji taisyklė – neigti, kad esi hipsteris. Ir šaipytis iš kitų hipsterių. Nes nuoširdumas miręs. Ideologija mirusi. Mūsų gyvenimas dabar pilnas ore rodomų kabučių.“
Plaukia pasroviui ar prieš srovę?
Kai parodė šiemet gegužę JAV atliktas sociologinis tyrimas, amerikiečiai labai nemėgsta hipsterių. Vyrauja nuomonė, esą toks žmogus netenka asmenybės, išmaino ją į daiktus, aksesuarus, nesugeba kurti, ką nors sugalvoti ar išrasti.
Kritikai sako: nors hipsteriai vengia etikečių ir tikina plaukiantys prieš srovę, iš tikrųjų jie rengiasi beveik vienodai, elgiasi vienodai ir prisitaikėliškai tiki neprisitaikėliškumo dvasia.
Tad ar tai reali subkultūra, ar tik XXI amžiaus nesusipratimas, kai kritika ir net neapykanta hipsteriams stipresnė už pačią hipsterystę?
Prieš kelerius metus interneto svetainėje „Time out New York“ buvo paskelbtas straipsnis „Nužudyk hipsterį. Kodėl hipsteris privalo mirti. Kuklus pasiūlymas išgelbėti Niujorką“. Autorius be jokio gailesčio išjuokė šiuolaikinius hipsterius ir atvirai siūlė jiems skelbti savotišką pilietinį karą, nes jie „iš esmės yra žmonės, kurie mano esantys geresni už pačią Ameriką“.
Jie neva niekina pinigus ir vartotojišką visuomenę, tačiau už madingą šukuoseną gali suploti šimtus dolerių. Jie didžiuojasi progresyviomis politinėmis pažiūromis, bet iš tikrųjų neturi jokių pažiūrų.
Kokios detalės išduoda hipsterį?
Hipsterių išvaizdai būdinga: aptempti džinsai, marškinėliai su netipiškais piešiniais ar užrašais; seni ar tokį įspūdį sudarantys megztiniai; firminiai medžiaginiai sportiniai bateliai, oksfordai, mokasinai; akiniai storais rėmeliais (neretai juos nešioja netgi ir tie, kurių regėjimas geras); didžiuliai šalikai, spalvotos kojinės, plastikinės apyrankės, masyvios grandinės, krepšiai-maišai, skrybėlės ir kepurės.
Yra ir dar vienas hipsteriams vaikinams būdingas bruožas – kelių dienų barzda.
Hipsteriams būdinga ir tam tikra šukuosena, dažniausiai – gausūs kirpčiai ar netvarkingai surištas kuodas.
Hipsteriams būdingi tiktai tam tikrų gamintojų daiktai.
„Apple“ produkcija („iPhone“, „iPad“, „iPode Mac“), užrašų knygelės „Moleskine“, „Lomo“, „Holga“, „Diana F+“ fototechnika, pageidautina – plačiakampiu objektyvu, taip pat veidrodiniai „Canon“, „Leica“, „Yashica“, „Fujifilm“.
Beje, neatsiejama hipsterių kultūros dalimi laikoma lomografija – įvairių gyvenimo momentų įamžinimas fotoaparatu, nekreipiant didelio dėmesio į fiksuojamų kadrų kokybę.
Ši kryptis laužo nusistovėjusias fotografijos taisykles.
