Editai patinka nauja veikla – juk jos gyvenime būta ne vieno, ir net didesnio, iššūkio. Dažnai po tapybos seansų, nusiplovusi nuo rankų dažus, vakare ji lipa į sceną dainuoti.
Pirmosios suknelės, kurias ji išmargino teptuku, – dizainerės Vaidos Virbalaitės.
Ant vienos juodais štrichais išryškėjo moters veidas su raudonomis lūpomis. Edita darbą pavadino „Audronaša”. Mat prisiminė senelį rašytoją – Vladą Suchockį Audronašą. Ir, koks sutapimas, suknelę demonstravusios merginos vardas – Audra!
Itin mėgstami menininkės motyvai – laumžirgiai ir katinai.
Edita pagalvojo, kad greičiausiai ne šiaip sau jos kūrybiniame kelyje – posūkis, nors ir nedidelis. Praeityje prieš vieną parodą dingtelėjo mintis, kad būtų puiku svečius pasitikti pasipuošus savo išpiešta suknele.
Galbūt žinomai menininkei piešti ant drabužių nesolidu?
„Man viskas solidu, niekada nenuvertinu jokios veiklos – mes juk visi valgome tą pačią kiaušinienę”, – smagiai atsakė Edita.
Moteris išdavė, kokią turi mažytę baimę prieš kiekvieną koncertą: kad ateis moteris tokia pat suknele!
Todėl dainininkė į koncertą visuomet gabenasi dvi sukneles, nors per keliolika karjeros metų taip dar nenutiko.
Tik kartą pati, ruošdamasi į teatrą Maskvoje, paklausė nuojautos, šnabždančios, kad reikėtų apsirengti juodą, o ne Italijoje pirktą naują margaspalvę suknelę. Likimo ironija – teatre Edita išvydo moterį, vilkinčią panašia suknele iš to paties audinio.
Galbūt išpaišyti drabužiai ją gelbėtų per koncertus – juk dailininkės rankų paliestas rūbas yra vienetinis ir nereikėtų vežtis atsarginės suknelės? Turbūt ne, nes dainuodama Edita nori, kad būtų kreipiamas dėmesys į jos balsą, o ne į aprangą.
