Pamažu bandant į Lietuvą prisijaukinti garderobo kultūrą, daugelis žinovų nevengia priminti malonia paslaptimi tampančių prabangių apatinių drabužių, atkreipia dėmesį į poreikį elegantiškai atrodyti ir namuose, ir viešumoje, tačiau neretai pro pirštus žiūri į drabužius, kuriuose praleidžiame trečdalį savo gyvenimo – miegojimo aprangą. Vyrauja nuomonė, kad šilkinius naktinius dėvi tik princesės, o pragmatiška veikli moteris turi pasirinkti šį tą praktiškesnio. Ar tikrai? Manau, ne. Ir džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda žmonių, norinčių laužyti nusistovėjusius stereotipus.
Manau, jog nesuklysiu teigdama, kad miegojimo apranga engiama tapo tik XX-ojo amžiaus antrojoje pusėje, kai moterys pradėjo skirti mažiau laiko sau ir daugiau – darbui, karjerai, paplito masinė gamyba bei gyvenimo tempas pradėjo nebeleisti mėgautis smulkmenomis. Po Antrojo pasaulinio karo įpratusios dirbti vyriškus darbus ir suvokusios, kad nebenori būti tik namų puošmena, moterys išmoko derinti rūpinimąsi šeima su kopimu karjeros laiptais. Žinoma, feministinis judėjimas bei pakitęs moters statusas visuomenėje ne tik leido atsisveikinti su korsetais, bet ir nepaliko laiko tradiciniams moteriškiems užsiėmimas – siuvimui, siuvinėjimui.
Negalima nepaminėti ir Gabrielle Chanel pradėtos patogios kasdienės aprangos tradicijos – paprasti siluetai, sportinis stilius ir neutralios spalvos tarsi rėkte rėkė, kad pokario moters vertybių sistema pasikeitė iš pagrindų.
Tiesa, tuomet elegantiškų naktinių drabužių idėjos dar nebuvo atsisakyta – tiesiog XIX-ojo amžiaus stiliaus ilgi naktiniai marškiniai, primenantys muslino sukneles, buvo pakeisti gerokai trumpesniais bei praktiškesniais naktinukais, o moterų spintose vis dar slėpėsi itin dailūs šilkiniai chalatai, puošti subtiliais siuvinėjimais. Galima teigti, kad XX-ojo amžiaus viduryje miegojimo drabužių kultūra prilygo apatinių kultūrai – moterys itin kruopščiai rinkosi arčiausiai odos esančių apdarų audinius, džiaugėsi trapia maža paslaptimi.
Puikus to įrodymas – iliustratoriaus Rene Gruau kurtos „Christian Dior Lingerie“ reklamos, publikuotos šeštajame dešimtmetyje. Juk ne veltui kalbama apie auksinio aukštosios mados amžiaus mitinę paryžietę, kuri rūpinasi ne tik savo „Balenciaga“ ar „Saint Laurent Rive Gauche“ drabužiais, bet ir tuo, kas slepiasi po jais, tad ryte bei vakare aplanko mažąją moteriškumo šventyklą – buduarą.
Deja, tiek naktinių, tiek apatinių drabužių vaidmenį XX-ojo amžiaus pabaigoje pakeitė beprotiškas gyvenimo tempas, visad skubančiai moteriai nepalankios ir todėl nykstančios ilgametės tradicijos. Kaip išnyko nedideli papuošalams, kvepalams bei makiažui skirti staliukai (šiandien turime lentynėlę vonioje), taip pamažu nebeliko ir būtinybės rūpintis tuo, ko nemato visuomenė – mažais, dailiais akcentais, apie kuriuos žino tik pati moteris. Šiandien manoma, kad įmantrius apatinius bei naktinius dėvi tik itin nepraktiškos moterys – juk žymiai paprasčiau yra tiesiog turėti vieną ar kelis kūno spalvos apatinių komplektus, o vietoje dailių naktinukų pasirinkti senus marškinius ar, rodos, jau gerą dešimtmetį tarnaujančią medvilninę pižamą. Net prabangiau gyvenančios moterys perka tai, ką galima paprasčiausiai įmesti į skalbyklę, kas nesiglamžo, sunkiau sutepama. Žinoma, kai penkios minutės rytiniam makiažui tampa prabanga, negalima tikėtis, kad norėsis kiekvieną savaitę skirti pusvalandį ar net valandą šilkinių drabužių skalbimui rankomis.
Vis tik prieš keletą metų moteriškuose mados žurnaluose ir vėl atgimė žodis „buduaras“ – mados kūrėjai atsigręžė į mados istoriją bei, besistengdami atskleisti XX-ojo amžiaus vidurio moteriškumo paslaptį, netikėtai atrado itin turtingą apatinių bei naktinių drabužių kultūrą, gilias tradicijas, kurias šiandien puoselėja tik labai nedidelė moterų dalis. Taip ant mados sostinių podiumų pasirodė itin elegantiškų bei subtilių suknelių kolekcijos, įkvėptos nuogą kūną dengiančio švelnaus plonyčio šilko, nėrinių, šifono. Žinoma, šios tendencijos idėjiniu lyderiu galima vadinti britą Johną Galliano – buvęs „Christian Dior“ kūrėjas klasikinį mados namų moters įvaizdį pavertė itin viliokišku, nevengė subtilių užuominų į kelnaičių ar liemenėlės siluetą po lengvute suknele, tačiau meistriškai išvengė vulgarumo ar pernelyg akivaizdžių nuorodų į erotiką. Sužavėtos dizainerio idėjų bei pradėjusios domėtis kolekcijų įkvėpimo šaltiniais, moterys iš naujo susidomėjo buduaro tradicija bei suvokė, kad dailūs apatiniai bei naktiniai šiais laikais yra išskirtinai moteriška privilegija, tad verta ją puoselėti bei ja džiaugtis. Ką jau kalbėti apie magiškas šių nedidelių inžinerinių stebuklų gundymo savybes…
Nors Lietuvoje apatinių bei naktinių drabužių tema neretai vis dar laikoma tabu (skaudus sovietmečio palikimas), vis dažniau pastebiu moteris, Vilniaus Rotušės aikštėje išeinančias iš „La Perla“ salono ne tik su maišeliais rankose, bet ir šypsenomis veide. Taip pat džiugina susidomėję žvilgsniai „Etam“, kartais net kikenimas „Lauma Lingerie“. Tipinis praktiškas lietuvis dabar pagalvos: „Kas šiais laikais, ypač šildymo sezono metu, turi kelis šimtus litų, skirtus dažniausiai nereikalingiems apatiniams bei naktiniams drabužiams?“ Žinoma, atsakymas į šį klausimą paprastas – moterys, kurios žino, jog ryte pažvelgusios į dailų apatinių komplektą ar vakare apsirengusios šilkiniais naktiniais ne tik atrodys, bet ir jausis puikiai. Taip, natūralus plonytis šilkas lamdosi, jį sunkiau prižiūrėti, nėriniai galbūt ne visada yra pats praktiškiausias pasirinkimas, tačiau šios moteriškos smulkmenos ir nėra perkamos todėl, kad pasižymi praktiškumu. Jos – tam tikros kultūros dalis, kuria džiaugtis gali tik moterys.
