Kam šviesaus atminimo dailininkas ir scenografas Liudas Truikys, 1944-aisiais įsikūręs Kaune, į savo butą tempė įvairių tautų kilimus? Vienus – puikiai išlaikytus, kitus – iškramtytus kandžių? Tiesė juos ant grindų, kabino ant sienų, keitėsi su kitais kolekcininkais, dažniausiai – iš Rusijos.
Atsakymas aiškus: L. Truikys, kaip ir kiti tikrieji kolekcininkai, nusimanė apie kilimų meninę (galbūt ir ne tik) vertę. Jis grožėjosi jais, o tuo, ką sukaupė, dalijosi su kitais.
Vertės matas – grožis
L. Truikio muziejaus ekspozicijoje šiuo metu yra per dešimtį persiškų kilimų. Viso labo likutis to, ką per keletą dešimtmečių buvo sukaupęs šis dailininkas ir scenografas.
Mat šeštajame XX a. dešimtmetyje dėl pažiūrų, smarkiai prasilenkusių su socialistiniu realizmu, L. Truikys buvo išstumtas iš visuomenės ir darbo teatruose. Kad ištvertų sunkmetį, dalį kolekcijos jis pardavė.
„Kiek jie verti?” – L. Truikio namų-muziejaus direktorė Rasa Jonė Ruibienė įsmeigė klausiamą žvilgsnį į persiškų kilimų žinovę ir kolekcininkę Laurą Bohne.
„Meninė kilimų vertė yra labai didelė. Bet jų būklė yra apgailėtina, todėl būtų sudėtinga juos įvertinti pinigais”, – kilimų meno ir verslo užkulisiuose L. Bohne orientuojasi puikiai.
Restauruoti tokius kilimus būtų per brangu, o kai kurių beveik neįmanoma, tačiau išsaugoti juos būtina.
Menas ir verslas – išvien
Kilimų menas ir verslas Centrinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose per amžius neatsiejami. Šiuo metu Irane audžiami tokie kilimai, už kuriuos negaili pinigų žymiausi pasaulio turtuoliai.
Vilnos dažytojai lyg savo akį saugo amato paslaptis ir perduoda iš kartos į kartą iš augalų, jų šaknų, žievės ar net vabalų gaminamų dažų technologijas.
Be darbo nesėdi ir persiškų kilimų restauratoriai – jie sugeba atkurti originalias spalvas, surišti tuos kilimo mazgus, kuriuos ištrupino ne tik žmonių batai, bet ir laikas.
Net ir šiais laikais kaškajų gentys klajoja po Pietų Iraną augindamos avis ir rišdamos kilimus bei krepšius. O turtingi iraniečiai, vos tik kyla politinių neramumų, pinigus investuoja ne į auksą, o į kilimus.
Vilioja ir verteivas
Persiškas kilimas yra aukštos kokybės prekės ženklas.
Todėl netrūksta nesąžiningų prekeivių, kurie žmonėms už nemenkus pinigus bando įsiūlyti jų kopijų.
Jos, nors ir surištos rankomis, būna iš prastos, pigiais sintetiniais dažais nudažytos vilnos. Tokie kilimai neturi meninės ar išliekamosios vertės, bet už juos vis tiek prašoma nemenkų sumų – dešimčių tūkstančių litų.
Anot L. Bohne, pasitaiko, kad prekeiviai vilioja kilimų rišimo tradicijomis garsėjančių Irano vietovių vardais. Todėl kiekvienam, perkančiam kilimą, pravartu būtų pasidomėti, kas už tų vardų slepiasi, ar tikrai tokios dirbtuvės egzistuoja.
„Tik tikri kūriniai turi išliekamąją vertę, o jų kopijos visą laiką ir liks tik kopijomis. Bet žmonės ir tokių prisiperka.
Todėl vertindama kilimus, už kuriuos savininkai būna brangiai sumokėję, kartais tampu ir kartaus jų nusivylimo liudininke”, – sakė L. Bohne.
Suploja milijonus eurų
Kiek vis dėlto kainuoja senieji persiški kilimai? „Antikvarinių kilimų vertė paaiškėja tik tuomet, kai juos bandoma parduoti”, – sakė L. Bohne.
2010 metais viename aukcionų XVII amžiaus persiškas kilimas buvo parduotas už 7,5 mln. eurų (apie 26 mln. litų) – brangiausiai per visą aukcionų istoriją. Jį nupirko kolekcininkas iš Artimųjų Rytų.
Pradinė jo kaina, įrašyta į aukciono katalogą, sukosi ties 900 eurų (apie 3100 litų) riba.
Beje, tie kilimai, kurie atsiduria Europos aukcionuose, dažniausiai būna labai prastos būklės. Paprastai ant pardavėjų stalų jie patenka iš aristokratų namų, kai paveldėtojai nusprendžia išparduoti užgyventą turtą.
Dažniausiai tokie kilimai būna smarkiai nudėvėti.
Anot L. Bohne, nors jie turi išliekamosios ir kultūrinės vertės, dėl prastos būklės aukcione vertinami palyginti pigiai.
Mat įsigijusiems tokį kilimą tenka mažiausiai antra tiek pinigų investuoti į jų restauravimą.
Prisimena JAV apsivalymą
Vis dėlto ir Europos aukcionuose pasitaiko itin retų egzempliorių. Kai kurie jų būna ištvėrę ne tik šimtmečių, bet ir „didžiojo išsivalymo” išbandymą JAV.
Mat prieš kelias dešimtis metų amerikiečiai visą europinį paveldą – senovinius kilimus ar baldus – tiesiog šveitė pro duris.
Žinoma, atsirado ir nuovokių žmonių, kurie suprato, kas vyksta. Gatvėse atsidūrusius dirbinius, kurie amerikiečiams atrodė beverčiai, jie surinko ir sugrąžino į Europą, o kilimus – neretai ir į patį Iraną.
Kolekcininkai žvelgia į Rytus
Anot L. Bohne, nepažeistų, didelės meninės vertės senųjų persiškų kilimų reikia ieškoti ne Europoje, bet pačiame Irane. Vertingos antikvarinės tekstilės ar kilimų dar galima rasti ir Azerbaidžane ar Turkmėnijoje.
Centrinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose gyvenančios šeimos kilimus kaip didžiausią turtą perduoda iš kartos į kartą.
Šie žmonės tarsi gyvena ant kilimo. Priešingai nei europiečiai, niekada netrypia jo batais.
Todėl jų kilimai, ant kurių dažniau sėdima negu vaikštoma, ilgai nepraranda savo vertės.
Tačiau pasitaiko situacijų, kai šeimos apsisprendžia juos parduoti. Neatsitiktinai yra išlikęs ir posakis: „Jis taip nusigyveno, kad net kilimą jam iš po kojų ištraukė.”
Anot L.Bohne, įdomiausia kolekcininkų darbo dalis yra nuolatinė tikrų, nesuklastotų, autentiškų kilimų paieška, bet tam reikia daug žinių.
Kur slypi vertė?
„Svarbiausia persiškuose kilimuose – ornamentika, heraldika ir spalvos. Vertingiausia yra mėlyna – vadinamoji kosminio kūrinio spalva”, – aiškina L. Bohne.
Mėlyna spalva ir jos atspalviai byloja, kad vietovėje, kurioje rišami kilimai, yra vandens, mat indigažolėms augti jis būtinas.
Ypač sunku organiniais pigmentais nudažyti vilną arba šilką žalia spalva. Todėl ji rodo stulbinamus vilnos ir šilko dažytojų gebėjimus.
„Praėjusio amžiaus pradžioje britai į to meto Persiją (dabartinį Iraną) siuntė savo šnipus, kurie mėgino papirkti vilnos dažytojus.
Bet už jokias sumas jie neįstengė nusipirkti spalvų meistrų patirties, perduodamos iš kartos į kartą. Nė vienas dažytojas neatskleidė šimtmečius saugomos paslapties. Juk ją išdavęs ir paėmęs pinigus vėliau neturėtų iš ko gyventi”, – pasakoja L. Bohne.
Prieš pustrečio tūkstančio metų austi tam, kad patiesti ant grindų saugotų klajoklių gentis nuo šalčio, kilimai ilgainiui tapo prestižo ir turto simboliu.
Kilimų meno viršūnė – XVI amžius, kai tų laikų vadovas šachas Abasas Didysis jų gamybą iš klajoklių palapinių perkėlė į miestus ir miestelius. Keletas to meto kilimų yra saugoma Venecijos Šv.Morkaus katedros lobyne, Niujorke ir Londone.
Privačiose kolekcijose, kaip ir daugelyje muziejų, daugiausiai sukaupta XVIII–XIX a. ir XX a. pradžios kilimų.
