Dvejus metus Londone gyvenanti lietuvė sako, kad Burnley cechą ji pasirinkusi ne atsitiktinai. „Likimas susiklostė taip, jog prieš persikeldama į Londoną gyvenau Lankašyre ir vieną kartą sulaukiau užsakymo pasiūti kelis suvenyrus šio verpimo fabriko parduotuvėlei, - prisimena lietuvė.
Pasak jos, jokio asmens, kuris būtų galėjęs man palengvinti dalią tariantis dėl šio projekto, nebuvo. Derinimas dėl fotosesijos užtruko apie mėnesį. Kaip ir pridera Valstybės saugomam paveldui, teko tartis ne tik su pačiu fabriku-muziejumi, bet ir su Burnley, Lankašyro grafystės savivaldybe. S. Janelionytė užsimena, kad jai pačiai teko pasirūpinti ir draudimu.
Mergina sako, kad gavusi leidimą, toli gražu, dar negalėjo lengvai atsikvėpti. Kelionė iš Londono į Burnley laukė ilga ir varginanti. „Visą kelia smarkiai lijo. Tikriausiai dar niekada nesu vairavusi blogesnėmis oro sąlygomis. Kaip tyčia nesuveikė ir automobilio navigacija. Visą kelią juokavome, kad gamta eina prieš mus“, - atsidūsta dizainerė. Pavėlavę, bet pasiekę tikslą komanda kibo į darbus. Galiausiai jų laukė ilga kelionė namo: 15 valandų kelyje ir tik 2 – fotosesijos. Dizainerė sako, kad visa tai buvo ne veltui – ji iki šiol negali atsidžiaugti stulbinančiais rezultatais.
– Sigita, kas tapo kitų metų pavasario ir vasaros kolekcijos įkvėpimu?
– Juo tapo nėrimas. Tai rankdarbis, skaičiuojantis šimtmečius. Amatas, perduodamas iš kartos į kartą. Kažkada buvęs nuobodžiaujančių aukštuomenės damų užsiėmimu, nėrimas šioje kolekcijoje atgimsta skirtingomis formomis ir motyvais. Įdomiausia tai, jog kuriant drabužius nebuvo naudojami siūlai, tik audinys. Kolekcijos fotosesijai norėjosi kažko seno, bet vis dar gyvuojančio lyg šių dienų, kaip ir nėriniai. Tad verpimo/audimo fabrikas, su nepatobulintais, autentiškais 19 amžiaus mechanizmais pasirodė nepakeičiamas variantas. Praeitis dabartyje, natūrali, nei kiek nepakitusi.
– Papasakokite apie kolekcijos spalvas?
– Kolekcijoje vyrauja kreminė, alyvinė, švelniai rožinės spalvos. Tikiu į spalvos reikšmę ir galią, taigi, šios spalvos puikiai apibūdina asmenybę, kuriai skirti mano rūbai. Ji – švelni, mylinti ir aistringa. Nepalaužiama, mėgstanti prabangą ir ekstravaganciją.
– Kokius audinius pasirinkote kolekcijai?
– Didžiąją kolekcijos dalį sudaro natūralus šilkas. Taip pat – oda. Sakau griežtą „ne“ sintetiniams pluoštams.
– Kaip prisiminėte tokį, atrodytų, senamadišką rankdarbį kaip nėrimas?
– Bebaigiant 2012 metų rudens ir žiemos kolekciją žinojau, jog naujo sezono drabužius kursiu naudodama kažkurį rankdarbį. Man patinka kūryboje naudoti tai, kas kelia šiltus prisiminimus. Nėrimas vąšeliu, irisiuko siūlais buvo vienas ši mėgstamiausių mano vaikystės užsiėmimų.
– Kas jums svarbiausia kuriant drabužius?
– Man svarbiausia tai, kaip žmogus jausis vilkėdamas mano kūrinį. Todėl didelę reikšmę teikiu audiniams. Žinoma, labai svarbu vaidmenį užima ir estetinis vaizdas, bei patogumas. Jei moteris vilkėdama suknelę jausis nepatogiai, viskas atsispindės veide. Svarbiausia rasti tai, kas patinka ir tinka klientės figūrai.
– Yra toks posakis „batsiuvys be batų“? Ar spėjate papuošti ir save ar kartais laiko taip ir nebelieka pasisiūti ar nusipirkti suknelę sau?
– Rūpinuosi kitais, bet stengiuosi nepamiršti ir savęs. Nors retkarčiais tam laiko tikrai trūksta. Neslėpsiu – apsipirkinėjimo manija seniai persirgau. Geriau mažiau, bet kokybiškiau. Bet karts nuo karto smagu pasilepinti.
