Šį rudenį kolekcija atrodė truputį kitokia, gal britas – tikras Milano fanas – tapo itališkesnis, mažiau agresyvus? Gal jis suaugo ir trokšta komforto bei prabangos. Taip, žvelgdami į Richmondo rūbus, mąstė Italijos žurnalistai.
Kolekcija atrodė aristokratiška, rafinuota, nes šį kartą modeliuotojas nepasitenkino vien tradiciškais modeliais iš tamsios , dažniausiai juodos plonos juodos odos.
Prie siauručių moters kūno linijas pabrėžiančių kelnių J. Richmondas kitą vasarą siūlo derinti bomberių stiliaus trumpus odos švarkelius, kurie nustebino keista faktūra. Vasarai skirti švarkeliai sudygsniuoti lyg šimtasiūlė žavėjo trapiais mezginiais, meistriškai įpintais į odą.
J. Richmondo moterys – ypač lieknos, beveik anoreksiškos, tačiau kūrėjas nebijo ryškinti dailiosios lyties kūno prigludusiais drabužiais. Toks kirpimas Italijoje vadinamas „sartoriale“ – tai reiškia, kad mini sijonukai, sarafanai ir suknutės pasiūtos pagal individualius išmatavimus.
Lyg itališkoje „sartoria“ – ( it.- siuvimo atelje) pagal išmatavimus pasiūtos vakarui skirtos J. Richmondo suknelės iš šilko organzos atrodė šiuolaikiškos. Kolekcijoje stebino anksčiau nematyti liuminescensiniai paviršiai. Organza ir šilkas – dviejų skirtingų, vienas kitam prieštaraujančių verpalų derinys audinyje kvapą gniaužė originalumu.
Dizaineris siūlė vakarui ir kruopelę erotikos – tai šviesą atspindintis technologiško audinio lietpaltis. Kaip jį vilkėti?
Aišku, ant nuogo kūno. Sodriai įdegusio, gundančio lieknomis formomis.
