Dizaineris netikėtai atmetė savo kūriniams paprastai būdingą asketiškumą bei leidosi į moteriškumo paieškas paprastose formose – iš 33 kolekcijos modelių buvo net 28 suknelės ar sijonai. Dauguma jų stebino perregimų audinių žaidimais, sudėtingomis klubų linijos konstrukcijomis, dar nematytomis iškirpčių linijomis.
Ištikimai „Calvin Klein“ klientei ši kolekcija gali sukelti šoką – ant garsių Niujorko mados namų podiumo dar niekada nebuvo galima išvysti tokių trumpų suknelių, tokių atvirų iškirpčių ar tokių moteriškų siluetų. Vis tik F. Costos rizika atsipirko – parabolės formos kirpimai su įmantriai sukonstruotais apatiniais sluoksniais papuošė daugelį suknelių ir sužavėjo kritikus.
Taip pat neblogai atrodė pasiūlytos pilkos suknelės, kurios buvo tarsi patalpintos į juodų linijų tinklą. Originalumo nestokojo ir stilingi kostiumėliai, kurių audinys atrodė trapus it popierius, o kirpimas priminė origami lankstymo techniką.
Nors keli trumpų suknelių modeliai dėl pernelyg griežtos „peplum“ detalės struktūros atrodė netinkamai masyvūs ar tiesiog neišbaigti, viską atpirko įdomiai pasiūtos rankovės, permatomo audinio akcentai bei avalynė masyviu metaliniu kulnu.
Neabejotinai stipriausi kolekcijos modeliai buvo dvi paskutinės suknelės - berankoviai modeliai siaurėjančiais sijonais. Dėl įdomios konstrukcijos abi suknelės atrodė it kūnu tekantis vanduo, audiniai buvo pakankamai minkšti, tačiau puikiai išlaikė struktūrą. Puikus suknelių akcentas – ties liemeniu atsiradęs perregimo audinio intarpas, tarsi perskyręs sukneles į tris dalis, tačiau jų nepavertęs vulgariomis.
