Moters kūnas drobėje – tuo pat metu ir stiprus, ir grakštus lyg baleto šokėjos, akių išraiškoje – neišlieta energija, širdies plakimas, ryžtas.
Kažkodėl šią vasarą ne kartą prisiminiau sicilietės mūzas – moteris – madonas. Ir kodėl kilo noras galvoti apie meilės emigrantes, šeimas palikusias motinas, karjeros moteris, nepaliaujančias net vasarą dirbti manekenes? Ir, šiaip, tiesiog moteris?
Galbūt, dėl to, kad garsiuose egzotiškuose pasaulio ir Italijos kurortuose, jų paplūdimiuose atidžiai stebėjau atostogaujančią įvairialypę publiką. Bet širdis smarkiau plakė tik žvelgiant į jas - moteris. Baltąsias nekaltas Madonas.
Dar niekada jos neatrodė tokios pakylėtos virš pilkos kasdienybės, nežemiškos, visiškai atskilusios nuo pragmatiškojo pasaulio. Dieviškai gražios, beveik nerealios, tarsi susapnuotos.
Moterys - nostalgiškos emigrantės - įprasmintos italės M. Ferrera aukštosios mados kolekcijose, man visada buvo panašios į šių dienų moteris – stipriosios lyties partneres.
Galbūt būtent trapūs ir lengvi lyg drugelio sparnai ažūrai, ypač madingi šią vasarą, traukė akį garsiuose egzotiškuose pasaulio kurortuose. Lengvos žvejo tinklo faktūras primenančios klajoklių suknios taip smarkiai paryškino sodrų jų įdegį laukinės gamtos fone.
Gal trapūs šifonai, muslinai, šilkai ir krepdešinai, plazdantys ant dailių moters figūros išlinkimų, šią vasarą jaudino vaizduotę todėl, kad buvo itin šiuolaikiški, rafinuoti, prabangūs. „Lyg išleiti iš stiklo“, - teigė Milane Toskanos dizaineris Ermanno Scervino.
O gal todėl, kad šių vasaros suknių audiniai buvo balti? Lyg nekaltų madonų. Prigludę prie nuogo moterų kūno šią kaitrią Europos vasarą - rankomis siuvinėti, raukti, mereškuoti, karpyti ir sudėlioti keistomis klostėmis.
„Drabužis – ne šiaip sau rūbas“, - įsitikinusi Sicilijos saloje gyvenanti M. Ferrera. – Kokiai progai jis bebūtų skirtas, rūbo uždavinys - išreikšti moters „ego“.
Šį teiginį prisiminiau egzotiškuose kurortuose vartydama lietuviškus rugpjūčio žurnalus. Juose, kaip ir kasmet, dominavo nuotakų suknios.
Dar niekada nekilo noras atidžiau įsižiūrėti į vestuvėms skirtą drabužį. Nei Italijoje, nei Lietuvoje. Nebent žvelgiant į Romos aukštosios mados finalinį drabužį, kuris visada – skirtas nuotakai. Jo paskirtis visada man dvelkė pompastiška ceremonija. Tai priimdavau kaip dizainerių duoklę mados savaitei.
Šįmet galvojau apie nuotakas, jų vilkimas baltas suknias. Įdomu buvo ir tai, kad pagaliau Lietuvos spaudoje minimas dizainerio, sukūrusio nuotakos drabužį, vardas.
Kartą italas Giorgio Armani Milane pareiškė, kad nėra nieko sunkiau, kaip sukurti moteriai suknią, kurią ji vilkės išskirtinę dieną, ištardama savo išrinktąjam „taip“. Beje, šis kūrėjas sutinka piešti nuotakos apdarą tik kilmingų aristokratiškų šeimų palikuonėms. Jis pažįsta moterų charakterį, moka pažvelgti į princesių sielą psichologo akimis. O gal tiesiog pasikliauja savo patirtimi?
Kiek Lietuvoje dizainerių, kiek žurnalų viršelių, nuotakų suknių? Kiek tarp jų tokių, kurios tampa jų vilkėtojos sielos veidrodžiu. Išreiškia save drabužiu?
Kodėl panorau atidžiau pažvelgti į nuotakos rūbą šią vasarą? Nes ji – balta, kaip viena svarbiausių šios vasaros mados tendencijų, klestėjusių garsiausiuose milijonierių paplūdimiuose – Italijoje, Viduržemio jūros kurortuose - Sardinijos smaragdiniame krante, Kalabrijoje, Apulijoje.
Lietuviškų žurnalų „madona ant žirgo“ norėčiau šią vasarą paskelbti vieną nuotaką – „Mis titulo“ savininkę Gabrielę Bartkutę. O Lietuvos „madonų“ dizaineriu, teatleidžia mano daugybę metų garbinti Juozas Statkevičius ir Ramunė Piekautaitė, Gabrielės suknios autorių – Egidijų Rainį. Ne kartą teko žurnaluose matyti jo aprengtas moteris – šis kūrėjas - psichologas, nė kiek ne blogiau, nei italas Giorgio Armani, moka pažvelgti į moters sielos vidų.
Jo madona šią vasarą – dieviška, fatališka lyg graikų skulptūra. Rafinuota, lyg labiausiai išpaikinta kilmingos italų aristokratų šeimos palikuonė. Ji – trapi ir nežemiška.
Ir dieviškai nostalgiška, lyg Marellos Ferreros emigrantė.
