Apie konkrečias vietas, kuriose galima įsigyti neva garsiais prekių ženklais pažymėtų daiktų, nerasite skelbimų spaudoje ar internete.
Tačiau šiuos adresus, kurių yra apie 10, puikiai žino nuolatinių pirkėjų būrys.
„Laikinajai sostinei” pavyko patekti į kelis būstus, kuriuose akys raibo nuo grožybių su „Chanel”, „Versace”, Dolce & Gabanna”, „Gucci”, „Burbery”, „Prada”, „Louis Vuitton” ir kitų pasaulyje garsių mados namų logotipais. Čia pavyko sutikti apsiperkančias ir kelias glamūriniams žurnalams pozuojančias Kauno verslininkes.
Dėl kilmės nesuka galvos
„Butuose galima rasti tikrai dėmesio vertų drabužių, batų ir ypač rankinių. Prekės į Lietuvą esą vežamos iš Italijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Kinijos, Turkijos ir Jungtinių Arabų Emyratų”, – apie pogrindinę prekybą pasakojo pramogų pasaulyje gerai žinoma kaunietė. Moteris nė nemanė slėpti, jog tik tam tikram būriui žmonių žinomose parduotuvėse apsiperka jau daug metų.
Kita vadinamajam Kauno elitui priklausanti ponia taip pat atvirai prisipažino, kad jei ne dėvėtų prekių parduotuvės, komisai ir butuose įsikūrusios prekyvietės, ji nežinotų kuo rengtis.
„Vakarėliuose esu dažnai fotografuojama, žurnalistai klausia, kuo vilkiu. Todėl esu priversta kaskart rengtis vis kitais vardiniais drabužiais.
Butuose sąlyginai nebrangiai randame gražių vardinėmis etiketėmis puoštų daiktų”, – atvirai pasakojo kaunietė ir prasitarė, kad čia suknelių ir aksesuarų dairosi ir proginių drabužių nuomos salonų savininkės.
Naujokams – rekomendacijos
Išgirdusios, kad norėčiau papildyti savo aprangą madingais daiktais, abi moterys sutiko parodyti kelis „taškus”, kur galima rasti šio sezono naujovių.
Įprastai prekeiviai į savo namus įsileidžia tik tuos nepažįstamuosius, kurie turi rekomendacijas. Tiesiog reikia, kad šeimininkams telefonu paskambintų kuris nors iš pas juos apsiperkančių žmonių ir pristatytų naujoką.
Norint įgauti šeimininkų pasitikėjimą, pirmojo apsilankymo metu pageidautina bent keletą drabužių pasimatuoti ir būtinai ką nors nusipirkti. Geriausia, kad tai nebūtų smulkmena. Tokiam pirkėjui šeimininkų durys bus atviros ir kitą kartą.
Prekes veža iš Milano?
Pirmasis mano vizitas – pas Partizanų gatvėje, netoli prekybos centro „Savas”, naujų statybų daugiabutyje gyvenančią Viktoriją, parduodančią ką tik neva iš Milano atvežtas prekes.
Atidariusi erdvaus šiuolaikiškai įrengto buto duris vidutinio amžiaus moteris pakvietė į svetainę. „Užeikite, mergaitės. Tikrai rasite, ką išsirinkti”, – nesikuklino šeimininkė.
Kambaryje pirkėjų buvo ir be mūsų – jauna moteris rausėsi itališkomis etiketėmis pažymėtų vasarinių suknelių ir tunikų krūvoje.
Radusi patinkantį drabužį ji tuoj pat skubėjo prie koridoriuje esančio veidrodžio matuotis. Jos nestebino, kad viena ar kita suknelė kainuoja 300 ar 500 litų.
Iš buto šeimininkės pokalbio su viešnia buvo galima susidaryti nuomonę, jog jos seniai pažįstamos.
Kainą lemia karolių ilgis
„Kol padėsiu pasirinkti poniai suknytę, apžiūrėkite karoliukus ir apyrankytes.
Labai gražių turiu. Ką tik atvežtos”, – pasiūlė Viktorija ir toliau šokinėjo apie anksčiau už mus atėjusią moterį.
Dalį išgirtųjų papuošalų išvydome sukabintus ant televizoriaus, kiti sudėti į plastikinius maišelius gulėjo ant stalo. Į akį pirmiausia krito „Chanel” ženklu pažymėti aukso spalvos metalo vėriniai su įvairių spalvų akmenukais.
Vieni karoliai, puošti dviem gana dideliais blizgiais „šaneliniais” ženklais, šiuo metu tikrai madingi: panašius pavasarį buvo galima pamatyti Londone ir Paryžiuje pristatomose naujausiose „Chanel” kolekcijose.
Kai pasiteiravome papuošalų kainų, Viktorija puolė ieškoti „važtaraščio” – balto popieriaus lapo su ranka surašytais skaičiais.
„Jei karoliukus galima keletą kartų apvynioti aplink kaklą, vadinasi, jie ilgi ir kainuoja 270 litų. Trumpesnių kaina – 180 litų. Prie karolių mėginsime derinti apyrankę, ji kainuoja 150 litų”, – aiškino prekeivė.
Painiojosi dėl dizainerio
Išgirdusi, kad nė vienas papuošalas nekrito į akį, Viktorija iš kito kambario atnešė dar vienus karolius, tačiau perspėjo, kad jie palikti garsaus Kauno restorano savininkei.
„Jei dabar imsite, parduosiu jums”, – papuošalą bandė įsiūlyti pardavėja.
Supratusi, kad ir šie papuošalai mūsų nedomina, šeimininkė siūlė atkreipti dėmesį į tamsiai rožinę rankinę, neva atvežtą iš Italijos. Ant 650 litų kainuojančios prekės puikavosi etiketė „St.Milon Paris”.
„Ar nematote, kad parašyta Milanas? Oi! Ne Milanas, o Milonas? Čia juk prancūzų dizaineris. Kaip tokio nežinote?” – painiojosi pardavėja ir tuoj pat ragino žiūrėti ne į prekės ženklą, bet į kokybę. Rankinei didelių priekaištų, išskyrus neaiškią kilmę, neturėjome.
Mėginome derėtis, tačiau nesėkmingai. Viktorija atnešė dar kelias paplūdimiui skirtas rankines. Jų kainos siekė 300 – 400 litų.
Atsisveikindama prekeivė siūlė paskambinti jai kitą savaitę – vėl bus naujų prekių.
Prekiautoją žino ir Vilniuje
Iš Partizanų gatvės pasukome Žaliakalnio link.
Pakeliui sulaukiau glaustos informacijos apie šalia Žaliakalnio turgaus nuosavame name gyvenančią ir neva garsiausių mados namų drabužiais prekiaujančią Genutę.
„Pas ją apsiperka ne tik Kauno ponios, bet ir pasiturinčios vilnietės. Tos, kurių nuotraukas dažnai matome stiliaus ar gyvenimo būdo žurnaluose”, – aiškino mano palydovė.
Dviejų aukštų medinio namo šeimininkė taip pat žinojo apie mūsų atvykimą. Maždaug penkiasdešimties metų apkūni moteris pakvietė į kambarį, kuriame buvo išdėliotos kelios naujos rankinės, didelė skara, kelios pakuotės kvepalų, diržas.
Drabužiai, dėl kurių atvažiavome, buvo sukabinti senovinėje spintoje. Čia radome apie dešimt vasarinių suknelių, kelias palaidines, sijonus, švarkus.
Leidosi į kalbas apie madą
Šeimininkė vieną po kito traukė drabužius, aiškino, kokie modeliai, spalvos ir raštai šį sezoną madingi. Genutė buvo linkusi ir diskutuoti apie madą. Ant jos stalo gulėjo daugybė lietuvių ir rusų kalbomis išleistų mados žurnalų.
Moteris, su kuria vykome pas Genutę, vieną po kito puolė matuotis „Roberto Cavalli”, „Versace” ir kitais garsiais prekės ženklais pažymėtus drabužius.
Lengvo audinio paplūdimio ir kokteilinės suknelės kainavo 300 – 600 litų, ilgi sijonai – 300 litų. Už juodą švarką, kurį vos pasimatavusi panoro įsigyti mano pažįstama, Genutė prašė puspenkto šimto litų, tačiau vėliau drabužį pardavė 50 litų pigiau.
Nereikia būti aprangos kokybės ekspertu, kad iš karto suabejotum siūlomų prekių originalumu.
Akį rėžė nelygios suknelių vidinės siūlės, kabantys siūlai.
Ar garsūs mados namai ryžtųsi prekiauti tokiais gaminiais ir dar žymėtų juos vardinėmis etiketėmis?
Siūlo ir brangius kailinius
Apie apsipirkimus pas Genutę buvau girdėjusi gerokai iki apsilankymo jos namuose.
Moteris garsėja ir kaip kailinių pardavėja.
Į Žaliakalnyje pirktus drabužius žiemą įsisiaučia ne viena pasiturinti ponia ir net Lietuvos turtuolių žmonos. Prieš porą metų čia už maždaug 15 tūkst. litų ilgus audinių kailinius pirko ir mano vedlė.
Tačiau mano noras apžiūrėti prabangius kailinius Genutei pasirodė daugiau nei keistas, nes vasaros pradžioje tokių pageidavimų ji esą nesulaukia.
Keletą įvairaus ilgio paltų parodyti ji sutiko tik po ilgų prašymų. Didžioji jų dalis buvo pasiūta iš audinių, kiti puošti lapės kailiu. Kainos siekė 9 – 12 tūkst. litų.
Žadėjo, kad prekės brangs
Pasimatuoti teko visus atneštus drabužius. Klasikinių ir įmantresnių modelių kailinių kokybei bent jau iš pirmo žvilgsnio priekaištų neturėjome.
„Jei patinka kailiniai, ilgai negalvokite. Šiemet kailiai aukcionuose brangsta. Rudenį tokio ilgio paltai bus brangesni”, – ragino pardavėja. Kailinius Genutė tvirtino gaunanti iš Rusijos, kuri diktuoja šių drabužių mados tendencijas.
„Geri kailiniai Rusijoje kainuoja labai brangiai. Žinau, kad viena kaunietė neseniai už kailinius Maskvoje sumokėjo pusantro šimto tūkstančio eurų. Tai beveik pusė milijono litų”, – tvirtino Genutė ir paminėjo vieno Kaune gerai žinomo kultūros renginių mecenato žmonos vardą.
Prekyvietė – bendrabutyje!
Kalniečių gatvėje buvusiame bendrabutyje įrengtos atskiros durys veda į dar vieną kauniečių pamėgtą apsipirkimo vietą, nors prie jų nėra jokios iškabos.
„Čia jau maždaug penkerius metus viena po kitos važiuoja „žvaigždės”, pro jų automobilius darbo dienomis praeiti neįmanoma. Kad apsaugotų žalią veją, namo gyventojai kuoliukus sukalė”, – piktinosi sutiktas garbaus amžiaus vyras.
Į prekyvietę palydėjo verslininkė, kuri čia – dažna viešnia.
„Šioje parduotuvėje galima rasti neblogų drabužių, pirktų per išpardavimus užsienyje. Todėl jų kainos nesikandžioja”, – tikino moteris.
Nėra matavimosi kabinų
Po patalpas vaikštinėjo keli vyrai ir kelios moterys.
Kazino versle besisukanti kaunietė vieną po kitos matavosi sukneles, kurių kainos prasideda nuo 400 litų.
Matavimosi kabinų čia nesimatė, todėl jai atvirai teko rodytis pusnuogei.
Ant suknelių, palaidinių, kelnių, kitų drabužių vėl puikavosi visame pasaulyje garsių ženklų etiketės. Tačiau matant, kaip daiktai sugrūsti kabyklose ir suversti į krūvas, buvo sunku patikėti, jog tai – originalūs vardiniai drabužiai.
Šioje namų krautuvėje galima maždaug pusšimčiu litų pigiau nei prabangiose parduotuvėse įsigyti ir neva garsių gamintojų kosmetikos.
„Dior” lūpų dažai kainuoja 55, blakstienų tušas – 60, kreminė pudra – 100 litų. Apie kosmetikos kilmę pardavėjos vengė kalbėti, tačiau dėl kokybės siūlė nesijaudinti.
Kambarys priminė sandėlį
Kitas vizitas – į penkiaaukštį Savanorių prospekto pabaigoje. Čia gyvenanti maždaug 65 metų Nijolė prekiauja neva žinomų gamintojų kvepalais ir kosmetika.
Trijų kambarių buto, apstatyto sovietinio stiliaus baldais, svetainė primena kosmetikos ir parfumerijos sandėlį, kuriame sukrauti „Versace”, „Dior”, „Kalvin Clein”, „Burberry”, „Chanel”, „Hugo Boss” kvepalai.
Nijolė iš karto atnešė mano palydovei jos mėgstamiausių „Carolina Herrera” kvepalų 100 mililitrų talpos pakuotę, kuri kainavo 45 litus.
Ar aš turiu mėgstamą kvapą? Net nespėjau prasižioti, o Nijolė jau siūlė tai, kas, jos manymu, yra madinga.
„Pamatytumėte, kokios ponios čia ateina. Jos dažniausiai perka „madmuazeles” ar „krystalus”. Pamėginkite, nepasigailėsite”, – vienoje rankoje laikydama „Coco Chanel Mademoiselle”, kitoje „Versace Crystal” kvepalus aiškino moteris. 100 mililitrų buteliuko kaina su „specialia” nuolaida – 55 litai.
Lūpų dažai smirdėjo alyva
Išmėginti kvapą Nijolė pasiūlė papurškusi kvepalų iš 12 mililitrų talpos buteliukų.
Aromatas smarkiai skyrėsi nuo originalių kvepalų, tačiau pardavėja dėl to nesutriko.
Ji patarė atsargiai praplėšti peršviečiamą polietileno plėvelę, išsitraukti kvepalų flakoną ir jį atsidaryti.
Tą patį padaryti, matyt, buvo siūlyta ir dar kažkam, nes plėvelė buvo suklijuota rudais klijais.
Į akis krito ir netvirtai besilaikantis kamštelis. Pardavėja dėl tokio „menko” broko iš pradžių sutiko kainą sumažinti dar 5 litais, vėliau dar tiek pat.
Buvau nusižiūrėjusi 8 litų vertės lūpų dažus su užrašu „Lancome” ir 25 litus kainuojantį „Chanel” blizgį, tačiau pakako atkelti kamštelį, kad noras pirkti praeitų. Nuo gaminių sklido techninės alyvos kvapas.
Išeidamos tarpduryje susidūrėme su dviem žinomomis jaunomis Kauno verslininkėmis.
Tad dar kartą įsitikinau – vadinamasis elitas ne tik rengiasi, bet ir kvepia padirbiniais.
Ar prabangą demonstruojančios žinomos moterys iš tiesų rengiasi garsių dizainerių kūriniais? O gal drabužiai su vardiniais ženklais – klastotės? Atsakymo ieškojome pogrindinėse Kauno prekyvietėse, kur apsiperka ir kaunietės, ir vilnietės.
Policija slaptų prekyviečių neranda
Kauno vyriausiojo policijos komisariato atstovas spaudai Kęstutis Kasciukevičius teigė, kad policija nežino tokių butų ar privačių namų, kuriuose nelegaliai prekiaujama vardiniais drabužiais, avalyne, parfumerija arba jų padirbiniais.
Buvo sulaikyti tik keli turguose ir Urmo prekybos miestelyje klastotėmis prekiaujantys asmenys, iš jų konfiskuotos prekės. Pažeidėjai nubausti piniginėmis baudomis.
Prekiauja tik per oficialius atstovus
Vytautas Švirinas, garsių prekės ženklų atstovas Lietuvoje:
„Žinomų prekės ženklų etiketėmis pažymėti originalūs drabužiai, avalynė ir kiti daiktai kainuoja gana brangiai. Šių prekių kainos įvairiose Europos šalyse skiriasi nesmarkiai, nes yra nustatyta bendra kainodara. Dėl muitų sistemos prekės maždaug 20 proc. brangesnės Rusijoje.
Tikėti kalbomis, kad vardiniai drabužiai yra vežami iš Italijos ar kažkur kitur, todėl jie kelis kartus pigesni, neverta, nes tai netiesa. Greičiausiai tai – geriau ar prasčiau pagamintos kiniškos ar turkiškos klastotės. Garsūs gamintojai rengia senų kolekcijų likučių išpardavimus, tačiau ir šiuo atveju stebuklų nebūna. Kelis tūkstančius kainavusios prekės neatpinga iki poros ar trijų šimtų litų.
Kiekviena rimta kompanija atskirose šalyse turi oficialius atstovus, kurie prekiauja jų gaminiais. Šiose parduotuvėse aiškiai matyti iškabos su prekės ženklais. Kiekviena nauja kolekcija yra pristatoma specialiai leidžiamuose kataloguose, todėl nereikėtų abejoti, kad parduodamos prekės gali būti padirbiniai.
Nuo klastotojų gamintojai ginasi teisiniais būdais. Kompanijos taip pat griebiasi įvairių apsaugos būdų. Vienas jų – prie gaminių kabinamos arba į drabužius įsiuvamos aukso dulkėmis purkštos etiketės. Tokia prabanga klastotojams neįkandama.”
