Plaukai ant veido skiria vyrą nuo moters. O vyrams juk patinka išsiskirti. Todėl pasaulyje egzistuoja vyriški ir moteriški drabužiai, laikrodžiai, gėrimai.
Mes norime būti vyrai, galvoti kaip vyrai, elgtis kaip vyrai, priimti sprendimus kaip vyrai ir, žinoma, atrodyti kaip vyrai.
„Vyras gražus savo barzda ir kūno plaukais”, – praeityje yra sakęs Romos dainius Ovidijus.
Tačiau dauguma mūsų kiekvieną dieną pradedame užsidarydami vonioje ir mažindami savo kūno plaukuotumą, t.y. vieną pagrindinių dalykų, kurie mus skiria nuo kitos lyties.
Mūsų menamiems protėviams nekilo klausimų, ar barzdą auginti, ar ją šalinti. Pirmasis pasaulio žmogus Adomas ją turėjo. Kaip ir Abraomas, Dzeusas, Jupiteris.
Krikščionių Dievas taip pat visada vaizduojamas su balta barzda. Mozė ir Jėzus Kristus yra vaizduojami su barzda. O islamo ar Rytų šalyse išvis būtų sunku įsivaizduoti istorinę asmenybę be barzdos (jau Kryžiaus žygių laikais arabų vaikai paleisdavo dūdas iš baimės, pamatę švariai nuskustus europiečių veidus).
Pirmieji plaukus nuo veido pradėjo skusti senovės egiptiečiai. Jie kūno plaukus šalindavo norėdami išvengti ligų – antikos istoriko Herodoto tvirtinimu, dėl karščių egiptiečiai skusdavosi kelis kartus per dieną.
Muilas buvo masėms neprieinama prabanga.
Ilgi plaukai greitai riebaluodavosi, oda po jais šuto, ir galų gale senovės egiptiečiai ėmė plaukus skusti nuo viso kūno. Jiems būti be-plaukiams reiškė gyventi be vabaliukų ir nemalonių kvapų.
Egiptiečių piešiniuose barzdoti buvo rodomi tik kitų, ne tokių išsivysčiusių šalių gyventojai – žemesnės rasės, paskendusios nekultūringumo ūkanose. Neskustas veidas, egiptiečių nuomone, buvo nesuderinamas su civilizuoto žmogaus įvaizdžiu.
Faraonų pasmakrė nebuvo visiškai plika. Anaiptol, joje visada puikavosi ilga supinta barzda (ją galima išvysti tiek piešiniuose, tiek ant faraonų sarkofagų), ir tokią nešiojo netgi Kleopatra – iš tiesų tai buvo tik muliažas, pagamintas iš vilnos su įpintais aukso siūlais.
Barzda nuo seno Egipte reiškė valdžią, mat barzda neaugo nei jaunikliams, nei moterims – tai yra tiems, kurie socialinėje hierarchijoje užėmė žemesnę pakopą. Barzda pirmykštėse visuomenėse rodė, kad žmogus stiprus, protingas ir svarbus.
Egiptiečių barzda, kaip galios ženklo mada, paplito po kitas antikines civilizacijas.
Graikijoje veido plaukai taip pat simbolizavo aukštą vyro statusą. Barzda buvo išminčiaus ženklas, bebarzdžiai buvo tik paaugliai arba eunuchai.
Ilga balta barzda buvo privalomas visų žymiųjų filosofų atributas, nes ji buvo laikoma proto ženklu (asocijavosi su garbiu amžiumi). Būta ir tokių filosofų, kurie tvirtino, kad barzda nebūtinai rodo protą, mat „ir ožiai nešioja barzdas visą gyvenimą”.
Romėnai barzdą iš pradžių laikė barbarų ženklu („barbari” pažodžiui ir reiškė „barzdotasis”) – Respublikos laikais Homero aprašytame Trojos kare romėnų iliustracijos trojėnus vaizdavo kaip nesiskutusius azijatus.
Tačiau užteko Romoje pasklisti legendai, kad iš Trojos yra kilęs visas lotynų pasaulio etnosas, ir padėtis akimirksniu pasikeitė – tada iliustracijose jau Achilo kariauna tapo barzdota, o trojėnai išdidžiai puikavosi nuskustais skruostais.
Graikai taip pat pirmieji pasaulyje suvokė, kad barzda gali paslėpti dvigubą vyro pagurklį arba randą, – taip ji pradėjo atlikti ir veido gražinimo funkciją.
Graikijoje barzdų aukso amžius baigėsi 323 metais prieš Kristų – tais metais Aleksandras Makedonietis iš savo karių reikalaudavo, kad jie eitų į mūšį švariai nusiskutę veidą, – taip priešams buvo sunkiau juos pagriebti už barzdos.
Nuskusto veido mada kartu su makedoniečiais grįžo atgal į Europą. Čia jų laukė jau romėnų diktuojamos barzdų mados.
Romėnams niekada nepatiko graikiškas barzdos stilius – garbanota, ilga ir susivėlusi – tokią nešiojo etruskai Šiaurės Italijoje.
Romėnai barzdos priežiūrai skyrė daugiau dėmesio. Jie ir sukūrė šiandienių skustuvų prototipą (Lucijaus Tarkvinijaus Senojo VI amžiuje pr. Kristų sukurtas lenktinis geležinis peilis tapo vieninteliu praktišku skustuvu iki pat XIX amžiaus pabaigos), kaip būtiną asmens priežiūros priemonę.
Nuo 454 metų pr. Kristų, kai grupė kirpėjų iš Sicilijos pirmą kartą įsikūrė Romoje, veido plaukų skutimas tapo masiniu reiškiniu.
Patys romėnai įvairiais istoriniais periodais kartais skusdavo barzdą, kartais ne – vertinant iš istorinių pozicijų, akivaizdu, kad barzdos mada yra šalies socialinio ir ekonominio gyvenimo barometras.
Ramiais ir stabiliais laikais stipriose valstybėse nuskustas veidas būdavo norma, tačiau užtekdavo kilti kokiam nors išorės pavojui, ir rūstūs vyrų veidai apaugdavo vešliomis barzdomis. Matyt, vyrai pasijusdavo esą genties gynėjai-patinai ir siekdavo tai pademonstruoti.
Romos respublika buvo barzdota. O imperinė Roma, pasiekusi politinį stabilumą, nusiskuto. Iškilo barbarų antplūdžio grėsmė, ir visi romėnai vėl užsiaugino barzdas. Kai įsivyravo ramybė ir taika per krikščionybę visuotinai įvedusio imperatoriaus Konstantino valdymą, visi vėl nusiskuto.
Pagarbų statusą barzdai grąžino kryžiuočiai, kiek vėliau – jūrininkai, naujų žemių atradėjai, kuriems skustis barzdą vidury vandenyno ar dykumos reiškė neprotingą vandens eikvojimą.
Grįžę iš karų ar užjūrių didvyriai didžiavosi savo barzdomis, kurios liudijo patirtus nuotykius ar ištvermę. Visuomenės noras juos mėgdžioti buvo stipresnis už dvasininkų rūstybę.
Beje, tais laikais feodalai sugalvojo, kaip praktiškai pritaikyti barzdą – joje buvo laikomi dantų krapštukai arba šukos.
Viduramžiais Europos vyrai nešiojo barzdą iki pat saulėtojo Renesanso. Tada ją vėl nusiskuto, tačiau užsiaugino per Reformaciją (tais laikais katalikų dvasininkai skusdavosi visus veido plaukus, kad pabrėžtų savo ištikimybę celibatui, o protestantų dvasininkai barzdą augino taip parodydami, kad nesutinka su katalikų dogmomis).
Puikų kompromisą barzdų aistruoliams ir nekentėjams XVI amžiuje pasiūlė Prancūzijos karalius Liudvikas XIII.
Jis neskatino barzdos nei auginti, nei skusti, bet ragino ją puoselėti (be kita ko, jis išrado ir vyrišką peruką).
Smailos barzdikės ir tiesūs ūsai, kuriuos nešiojo visi keturi muškietininkai, vadinosi „a la royale” ir buvo privalomas prancūzų ir olandų kavalierių atributas.
Joms puoselėti buvo sukurta specialių pomadų ir vaško. Buvo galima išsaugoti ūsų ar barzdos formą ir miegant (tai nėra labai pa-prasta, kaip gali atrodyti). Tuo metu paprasta ar neprižiūrima barzda buvo laikoma skurdo ir žemesniųjų klasių požymiu.
Išpuoselėta barzda ir ilgi plaukai tapo tokiu ryškiu aristokratijos ženklu, kad Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dalyviai stojo prieš supuvusią santvarką ne vien degančiomis akimis ar atlapotomis krūtinėmis, bet ir švariai nusi-skutę veidą, trumpai nusikirpę plaukus.
Revoliucionieriai švaraus veido madą atnešė ir į Ameriką, kurioje nė vienas asmenų, pasirašiusių JAV Nepriklausomybės deklaraciją, neturėjo nei barzdos, nei ūsų.
Europoje barzda vėl tapo madinga po Napoleono karų, kartu su žandenomis tapusi daugelio monarchų, menininkų ir džentelmenų atributu, suteikiančiu veidui solidumo ir išraiškingumo.
Tai buvo Industrinės revoliucijos epocha, iš kurios atėjo ir visi mūsų klasikai – jų barzdoti portretai puošia vadovėlius ir banknotus.
Praktiškieji kapitalistai nusprendė, kad veido plaukai gali „pagražinti” vyrui veidą: žandenos platina veidą, o barzda plonina jį, gerai suformuota pagerina bendrą silpno smakro vaizdą.
Gydytojams ir bankininkams barzda suteikdavo solidumo. Taupieji suvokė, kad esant atitinkamo ilgio barzdai galima nebenešioti kaklaraiščio ir prisegamų apykaklių.
XIX amžiaus pabaigoje nešioti barzdą buvo natūralu, patogu, sveika, išraiškinga, kilminga ir gražu. Tais laikais mados autoritetai teigė, kad „gamta padovanojo vyrui barzdą ją naudoti ir puoselėti. Barzdas turėjo dievai ir didvyriai”. Barzdos nulėmė ir naujų etiketo normų atsiradimą („neužmirškite valyti trupinius iš barzdos”).
Mirtinas smūgis barzdai, kaip masinei madai, buvo suduotas per Pirmąjį pasaulinį karą – fronte kareiviai privalėjo nusiskusti barzdą (ne ūsus), nes ji trukdė tinkamai užsidėti dujokaukes.
Į karą įsitraukus Jungtinėms Amerikos Valstijoms, šauktiniai iš kaimo vietovių, susirinkę miestuose, atsinešdavo ir ištisas utėlių armijas. Todėl barzdos irgi būdavo masiškai skutamos – į Europą naujai iškepti kariai atvykdavo švariais kaip kūdikių veidais.
Ir tai buvo veido plaukų eros pabaiga – po Pirmojo pasaulinio karo kuriami Holivudo filmai išpopuliarino trumpų plaukų ir švariai nuskusto veido tipažą. Barzda dar sulaukė trumpo renesanso studentiškų maištų ir hipių laikais praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, tačiau antrojo kvėpavimo neįgavo.
O gal vyrai nusilpo arba tiesiog pavargo kovoti? Barzda auga nuo testosterono – hormono, kuris daro įtaką vyro agresijai. O mitus apie herojus, kurių galia slepiasi barzdoje ar plaukuose, turi daugelis tautų. Barzdos skutimas – tai kapituliacijos ženklas, atsisakymas pretenzijų į valdžią ir savivalę. Tai konformizmo gestas, apeiga stojant į socialinę hierarchiją varžtelio statusu – beteisio, bet apginto.
„Aš dar ne vyras, aš dar jaunuolis, man reikia tėviškos globos ir pripažįstu vyresniųjų valdžią”, – byloja lygiai nuskustas veidas.
Bet civilizacija ir yra hierarchija. Neįmanoma vienu metu būti civilizuotam ir nepripažinti kieno nors valdžios. Štai kodėl romėnai ir egiptiečiai, kartaginiečiai ir katalikai, makedoniečiai ir didžiųjų korporacijų vadovai taip skatino skutimąsi.
Skustas skruostas vienija sutelktus, valdomus bei disciplinuotus „savus” ir atskiria juos nuo barzdotų ir grėsmingų „svetimų”. Atskiria faraonus nuo azijatų. Baracką Obamą nuo Osamos bin Ladeno. Romėnų senatorius nuo asocialiųjų filosofų – stoikų. Todėl, ponai, prašome skustis.
Daugeliui vyrų svarbu, kaip būti civilizuotam ir kartu neprarasti savo lyties išskirtinumo. Juoba kad kartais ir moterys mėgsta pasislėpti ne už persiko švelnumo jaunuolio skruosto, o už vyriškos barzdos.
Atsakymas paprastas – trijų dienų barzdelė. Tai ir anarchistinės laisvės simbolis, ir ne-drąsus rimtesnės atsakomybės atsisakymas. Jokio paklusnumo vyresniesiems, bet ir jokių pretenzijų į lyderio vaidmenį. Be to, tokią nešiojo ir atlikėjas „bitlas” Paulas McCartney, ir legendinis agentas Džeimsas Bondas, ir seklys Šerlokas Holmsas, ir populiarių televizijos serialų herojus daktaras Hausas.
