Vis tik aukštosios mados gerbėjų sensacijos nedomina – jie labiausiai laukia dizainerių pasiūlymų bei idėjų, tobulai pasiūtų suknelių ir Paryžiaus meistrų simboliu laikomų siuvinėjimų – prieš šiuos tūkstančius valandų kuriamus drabužius pusantros valandos laukimas tiesiog nublanksta. O J. P. Gaultier išties turėjo ką pasiūlyti. Šios kolekcijos įkvėpimo šaltiniu jis pasirinko dvi prieštaringos reputacijos asmenybes – buvusį Kate Moss draugą atlikėją Pete Doherty bei devynioliktojo amžiaus novelistę George Sand, kuri nuolat stebindavo Paryžiaus visuomenę atsisakydama dėvėti įprastinius moteriškus drabužius bei rinkdavosi patogius kostiumus bei drįsdavo viešumoje užsirūkyti cigarą. Būtent šią drąsią moterį įkūnijo pristatymą pradėjusi manekenė Erin O’Connor, ant podiumo išžengusi su klasikine skrybėle, juodos odos paltu, kelnėmis bei skėčiu.
Lyčių aprangos ribas trynė ir kiti juodi kostiumai, provokuojančiai atviri švarkai, vyrų dėvimi korsetai, garsiojo modelio Andrejaus Pejičiaus pristatyta permatomo audinio suknelė. Merginos manekenės išsiskyrė tik ryškiai raudonu lūpdažiu bei į tvarkingą kuodelį susuktais plaukais.
Antrojoje kolekcijos pusėje buvo galima išvysti ir XX-ojo amžiaus trečiojo dešimtmečio atspindžių – ant podiumo plaikstėsi šiltų pastelinių spalvų „flapper“ stiliaus suknelės su preciziškais siuvinėjimais bei plonyčiais šilko kutais, taip pat buvo prisiminti to meto modernistai, jų ateities vizijos. Jų idėjas puikiai atspindėjo eklektiški spalvų deriniai, metalizuoto audinio akcentai, „steampunk“ stiliaus detalės.
Pristatymą užbaigė nuotaka – tunisietė manekenė Hanaa Ben Abdesslem, dėvėjusi įspūdingą baltą ilgą suknelę ilgomis rankovėmis ir aukštu kaklu. Iš po standaus suknelės pagrindo tiesiog veržėsi lengvas it pūkas tiulis, o žaismingumo deriniui suteikė jaunikiui labiau tinkanti skrybėlė, iš kurios J. P. Gaultier paliko tik pagrindines konstrukcines linijas.
