Bendrovės vadove G.Zaveckienė dirba jau 20 metų. Į „Leliją” ji atėjo po studijų Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas), gavusi paskyrimą. Dirbo inžiniere, ekonomiste, cecho viršininke, 15 metų – vyriausiąja inžiniere. Tiesa, beveik trejus metus dirbo kitoje įmonėje, bet vėl grįžo į „Leliją”.
„Lelija” įkurta 1947 metais. Nauju etapu reikėtų laikyti G.Zaveckienės veiklą po nepriklausomybės atkūrimo, kai atsivėrė naujų erdvių bendradarbiauti su užsienio šalimis.
„Juk iki tol vienintelė komandiruočių kryptis buvo Maskva. Pasikeitus politinei situacijai, pradėjome ieškoti naujų verslo galimybių. Mezgėme ryšius su prancūzais, norvegais, vokiečiais, švedais... Iki šiol turime klientų, su kuriais dirbame nuo 1991 metų”, – pasakojo vadovė.
Retai sutiksi garbaus amžiaus žmogų, kuris yra guvus, skvarbaus proto ir nepraradęs asmeninio žavesio. O ši moteris – dviejų vaikų motina, keturių anūkų močiutė. G.Zaveckienės sūnus pasirinko inžinieriaus statybininko profesiją, o duktė pasekė motinos pėdomis ir dirba „Lelijos” bendrovėje.
Atrodo, logiškai svarstant, G.Zaveckienė jau galėtų nusimesti rūpesčių naštą ir ilsėtis. Tačiau ji keliasi prieš pusę šešių, o prieš septynias jau būna darbe – septintą valandą įmonė pradeda darbą.
Moteris nesportuoja, nesilaiko dietų, netgi atvirkščiai – nori priaugti svorio, nes visuomet norėjo būti pilnesnė.
„Tačiau niekaip nepavyksta sustorėti. Turbūt nelemta man tapti Rubbenso moterimi”, – juokavo „Lelijos” direktorė.
Gal įtakos lieknai figūrai turi įtempta verslininkės darbo diena? Juk jos vadovaujamoje įmonėje dirba 1300 žmonių.
„Vis atsiranda naujų iššūkių, tikslų. O kompanijos sėkmė didele dalimi priklauso nuo vadovo. Kuria kryptimi pakreipsi, ten kolektyvas ir eis.
Užtat labai sunkūs man buvo pirmieji vadovavimo metai. Atėjusios naujos užsienio kompanijos su savo reikalavimais man prilygo katastrofai. Gal ir dabar ta tiesa mažai pasikeitusi. Kad ir kaip vytumės tą kapitalistinį pasaulį, mes tik darome, o jie padaro. Skiriasi mūsų mąstymas, požiūris į darbą, pareigos ir atsakomybės jausmas. Kalbu bendrąja prasme, neturėdama galvoje savo įmonės.
Dažnai ateiname į darbovietę praleisti dienos, o vakariečiai eina dirbti. Jie jau užaugę su ta kapitalistine ideologija. Mums juos dar vytis ir vytis! Be to, tos kompanijos garsios, skaičiuoja šimto, pusantro šimto metų istoriją. Iš jų galėtume pasimokyti ne tik darbo našumo, bet ir gebėjimo reklamuoti savo prekės ženklą, įrodyti, kad jis yra geriausias. Tam reikalinga ir strategija, ir milžiniški pinigai”, – mano moteris.
„Lelija” yra didžiausia ir bene vienintelė kompanija Lietuvoje, siuvanti vyriškus ir moteriškus klasikinius kostiumus, taip pat pripažinta pažangiausia ir geriausiai įrengta drabužių siuvimo įmone. Ji siuva drabužius užsienio kompanijoms „Hugo Boss”, „Burberry”, „Barbour”.
„Lelija” yra pasiuvusi iki 50 milijonų vyriškų kostiumų, per metus jų pasiuva apie 800 tūkstančių. Įspūdingi skaičiai.
– Esu girdėjusi, kad netgi vyrai negaili jums komplimentų, vadina kieta derybininke. Kaip jums pavyksta pasiekti trokštamo rezultato? Kokią užsienio kalbą mokate?
– Mano pirmoji užsienio kalba – prancūzų, tačiau ji verslo pasaulyje, ypač mano dirbamoje srityje, nėra populiari. Todėl išmokau anglų.
Galiu susikalbėti, tačiau į derybas visuomet einu su vertėju. Kodėl? Pirma, derybose turi būti tikslus ir konkretus, todėl labai svarbu, kad tave teisingai suprastų. Antra, kol vertėjas verčia, aš turiu laiko pagalvoti, stebėti reakciją, numatyti kitus žingsnius. Tai irgi privalumas.
Sakote, esu kieta derybose? Derybų meno išmokstama, patirties įgaunama. Juk prieš 20 metų buvome įmesti į vandenį ir privalėjome išplaukti – neturėjome kito pasirinkimo. Žinoma, dalį sprendimų gali padiktuoti intuicija, tačiau daug išmokau stebėdama užsienio partnerius. Juk jie studijavo įvairiausią psichologinę literatūrą, metodiką, kaip derėtis, elgtis, ką sakyti.
O kas yra svarbiausia verslo įmonei? Gauti pelno, todėl jo siekiama įvairiausiais būdais, pasinaudojama net menkiausiomis galimybėmis.
Todėl, stebėdama užsieniečių veiksmus, ir aš įgijau patirties – tapau tokia pat gera derybininke. Dabar jau ir aš galiu sėdėti prie derybų stalo dešimt, dvylika valandų. Deramės dėl kiekvieno cento. Visi juk siekia sau palankiausio rezultato.
– Kaip drabužių gamybos versle jus priima vyrai? Juk jų greičiausiai yra dauguma? Ko iš jų išmokote?
– Iš tiesų Vakaruose dirba daugiau vyrų, ypač jų daug užima aukštus postus.
Vyrams derėtis lengviau. Jie yra dalykiškesni, racionalesni, rodo mažiau emocijų. Jei vyras užsirašė, ką turi pasiekti, jis to ir sieks.
Manau, moterys emocijoms iššvaisto per daug energijos. Su vyrais reikia kalbėtis jų kalba. Versle emocijos naudos neduoda.
– Bet jūsų jokiu būdu nepavadinčiau vyriška moterimi! Jūs ir šilta, ir humorą suprantate, drauge išliekate dalykiška ir konkreti.
– Savo prigimties juk nepakeisi, tiesa? Kokia gimiau, tokia ir mirsiu. Be abejo, esu emocingesnė negu vyrai, tačiau stengiuosi emocijų nerodyti. Bet būna, kad vis tiek mane pamoko, sako: „Nepasakokite pasakų!”
– Kaip jaučiatės žinodama esanti viena turtingiausių moterų Lietuvoje? Jūs, beje, nelabai ir viešumos mėgstate – iki šiol niekam nesate davusi interviu.
– Pirma, turtas yra popieriai, akcijos. Antra, niekada jo neskaičiavau. Pinigų neturiu, turiu tik skaičius popieriuje, – nusijuokia moteris ir surimtėjusi priduria: – Ne, nebijokite, turiu jų – galiu jus pavaišinti kava. Valgiui, drabužiams užtenka, ir gerai.
Apie turtą visai negalvoju. Yra akcijos, balansas, ir viskas. Man daug nereikia. Jau prisikeliavau su draugais, prisivaikščiojau po kalnus, taigą, aplankiau muziejus.
O šiuo metu didžiausias turtas yra laisvas laikas. Tačiau jo neturiu. Ką daryčiau, jei nebedirbčiau? Pirmiausia susipažinčiau su Lietuva. Dar tiek daug yra nematytų vietų, dvarų.
Kai noriu atsikvėpti, nuvažiuoju vasarą su vyru prie kokio nors ežero. Ta ramuma yra viskas, ko man reikia. Taip noriu pailsėti nuo komandiruočių, vaikščiojimo, lėktuvų, oro uostų.
Manęs poilsis populiariuose kurortuose, pavyzdžiui, Egipte, nevilioja. Mielai paklaidžiočiau po Afrikos džiungles, bet puikiausiai žinau, kad ten tik praveš autobusiuku ir visą grožį pamatysiu pro langą. Argi tai patyrimas?
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.
