– Mireille, jūsų knyga sukrečia. Moteris, kuri ilgą laiką buvo vertinama tik kaip komedijų aktorė ir koketiška blondinė, pasirodė esanti tragikė. Kodėl staiga nusprendėte atsiskleisti?
– Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas sudėti visus taškus ant i. Matyt, dabar mano eilė.
Tiesa, tai padaryti paskatino viena priežastis. Praėjus dešimčiai metų po mamos mirties atsitiktinai sužinojau svarbiausią paslaptį, kuri nesąmoningai kartino ir mano vaikystę. Pasirodo, tėvas Marcelis – ne mano tikrasis tėvas...
Žinia nustebino ir sugrąžino į praeitį – prisiminiau, kad gimtuosiuose namuose jaučiausi labai vieniša. Tai lėmė tėvų santykiai: mama nerodė man šiltų jausmų, jos glamonės būdavo labai santūrios. Dabar suprantu, kodėl.
O tėvas... Atrodė, kad jis manęs nekenčia. Praeidamas šiurkščiai niuktelėdavo į nugarą, šnabždėjo kažkokius prakeiksmus, dažnai vadino „pamestinuke”.
Anuomet nesuvokiau šio žodžio prasmės, maniau, kad jis reiškia kažką panašaus į „bjaurią mergiotę”. Ne kartą klausiau savęs: kuo neįtikau tėvui?
Pastebėjau, kad tėvai miegodavo skirtinguose kambariuose. Tėvas prie stalo visuomet sėdėdavo niūrus ir nekalbus.
Vilkėdavau vyresniųjų brolių drabužius. Man niekas niekada nedarė jokių nuolaidų, nors buvau jauniausia, be to, mergaitė. Kai susirgdavau angina ar gripu, niekada negulėdavau lovoje, niekas aplink mane netūpčiodavo. Po daugelio metų tai paveikė širdį.
Žaislų neturėjau, lėlių – taip pat. Jokių dovanų per gimtadienį, Kalėdas. Jokių atostogų. Mokykloje kentėjau nuo žiauraus mokytojų elgesio.
Vienintelė mano slėptuvė namuose buvo palėpė. Tik ten, slėpdamasi nuo visų, jaučiausi saugi. Ten prasiskverbdavo gatvės garsai, indų barškesys iš virtuvės, artimųjų balsai – aš lyg ir buvau su visais, bet tuo pat metu ir už saugios sienos, slėptuvėje.
Kartą į palėpę užsuko tėvas.
„Stovėk čia ir žiūrėk, kaip pasikarsiu. Dėl tavęs. Tu atnešei man vien nelaimes!” – pasakė tėvas. Prapliupau verkti: „Tėveli, kuo aš nusikaltau? Ką blogo padariau?”
„Tu kalta dėl to, kad aš noriu mirti! Štai dabar imsiu ir pasikarsiu!” Maldavau: „Ne, tėveli, nereikia, nemirk! Nenoriu, kad mirtum!”
Dieve mano, man buvo aštuoneri, gal devyneri metai... Nežinau, kas jį sustabdė, – mano ašaros ar mirties baimė. Niekas nesužinojo apie mūsų pokalbį.
O čia dar mama tylėjo tiek metų – tik dabar sužinojau savo vaikystės nelaimių priežastį ir supratau, kodėl tėvas man visada atrodė svetimas.
Pasirodo, laikui bėgant, kai tėvų jausmai priblėso, mama turėjo trumpą aistringą meilės romaną. Ji buvo tokia laiminga su vienu jūrininku, bet išvažiuoti su juo nesiryžo. Kaip palikti du sūnus paauglius, vyrą, su kuriuo neblogai gyveno, maisto produktų parduotuvę...
Ji nesiryžo visko mesti, atsisveikinti su buvusiu gyvenimu, tegul ir nedžiaugsmingu, pilku, ir paklusti širdies balsui.
Pasirinkti klajojančio karinio laivyno jūreivio žmonos gyvenimą? Ir dar nėščiai? Tuo metu toks moters elgesys buvo neįsivaizduojamas. Mama palaidojo svajones apie laimę, bet vis dėlto ryžosi mane gimdyti. Aplinkiniai kalbėjo, kad pagaliau į maisto produktų pardavėjos šeimą atėjo laimė. Tik mano tėvas, daug metų gyvenęs gretimame kambaryje, žinojo apie išdavystę.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
