Spėjama, kad sagos mūsų garderobe atsirado prieš tris tūkstančius metų. Tiesa, tų laikų džentelmenai jų nenaudojo kaip susegimo priemonės (tam buvo skirti diržai ir virvelės), o tik kaip prisiuvamą papuošalą. Ir antikos laikais vyrai mėgdavo savo drabužius papuošti kaulinėmis, medinėmis ar metalinėmis sagomis, kol kažkuriam romėnui šovė į galvą prie sagos priderinti ir kilpelę.
Deja, tokia naujovė neprigijo Europoje ir tikrąją savo paskirtį surado tik Azijoje.
Apie 1200 metus sagas su kilpelėmis atgal į Europą parnešė kryžiuočiai, nusižiūrėję tokį principą nuo mongolų bei turkų. Ir tada čia jos sukėlė tikrą drabužių dizaino revoliuciją.
Dėl jų drabužiai tapo labiau prigludę prie kūno linijų, atsirado galimybė greičiau apsirengti ar nusirengti. Tačiau jos nebuvo prieinamos visiems, nes sagos buvo gaminamos iš brangių medžiagų, tad buvo laikomos statuso simboliu ir papuošalu.
Apie XIV amžiaus pradžią žmonija taip pamėgo sagas, jog jos buvo siuvamos visur, kur tik įmanoma. Tuometinė sagų manufaktūrų lyderė buvo Prancūzija, ir ten siuvėjai ėjo iš proto, kurdami sudėtingus apdarus su ištisomis eilėmis sagų ir kilpelių.
Apsirengti ir nusivilkti tokį rūbą tapo tikru ritualu – būtent dėl to atsirado ir tokios profesijos kaip freilinos bei valetai, padedantys monarchui ar ponui susisagstyti tokią sagų gausą.
1520 metų metraščiai mini Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I apdarą, prie kurio buvo prisiūta net 13 600 sagų, tad tampyti tokį svorį išties galėjo tik monarchai...
Sagos turėjo ir savo priešų – jas smerkė Bažnyčia, ypač dėl priekyje susagstomų moteriškų suknelių, kaip gundančių „velnio žabangų“. Nepatiko sagos ir Anglijos puritonams, o ir šiais laikais JAV gyvenanti amišų bendruomenė nenaudoja sagų, nes laiko jas „puikybės ženklu“. Tokia Bažnyčios nemalonė ir nulėmė, kad šiandien moteriški ir vyriški drabužiai yra užsegami į skirtingas puses.
Tradicija vyriškus rūbus segti iš kairės į dešinę atsirado XIII amžiuje iš būtinybės dešniarankiams džentelmenams lengviau savo aprangos klostėse susirasti ir išsitraukti kardą. Tačiau moteriškuose rūbuose sagos atsirado tik XIX amžiuje – iki tol moterys savo aprangą tvirtino kabliukais, raišteliais ir segtukais. O pradėjus siūti susagstomus moteriškus drabužius, sagos atsidūrė kitoje pusėje negu vyriškuose.
Manoma, kad tai atsitiko dėl gamybininkų siekio atskirti masiškai vienoje vietoje siuvamus drabužius, pavyzdžiui, marškinius. Kita versija – moterys taip norėjo sukurti savo aprangos išskirtinumą. Trečių šaltinių tvirtinimu, „moterišką“ susegimo pusę lėmė tai, kad XIX amžiaus aukštuomenės moteris rengdavo kiti asmenys, pavyzdžiui, freilinos, todėl tokia susegimo kryptis joms buvo patogesnė.
XVIII amžiaus pabaigoje, prasidėjus europiečių karo žygiams po visą pasaulį, kariškių uniformos padiktavo ne tik naujus vyriškos aprangos modelius, bet ir dabartinę sagų simetriją – uniformoms jų reikėjo kur kas mažiau! Pavyzdžiui, britų laivyne buvo sukurtas dvieilis švarkas kaip priemonė apsaugoti krūtinę nuo žvarbaus vėjo. Vėliau šį modelį perėmė britų armija.
Šiandieniai mūsų švarkų atlapai bei jų forma yra karinių uniformų liekana, patobulinta karštuose kraštuose (tokiuose kaip Indija), kur kariškiai, vilkintys dvieilius švarkus stačiomis apykaklėmis, jas atsisegdavo ir atlapodavo (pastatę savo švarko atlapus įsitikinsite, kad jis tapo panašus į karišką XVIII amžiaus kitelį!).
Vėliau atlapuose atsirado ir kilpelės atlenktoms dalims prisegti prie mundurų (šiais laikais tikruose angliškuose klubiniuose švarkuose yra išlikusi tradicija padaryti kilpeles abiejuose atlapuose, o masonai įvedė madą šias kilpeles dar ir apsiūti). O kadangi kariški dvieiliai švarkai buvo vilkimi iš abiejų pusių (atsižvelgiant į tai, kuri pusė švaresnė...), sagų reikėjo mažiau.
Iš tų laikų taip pat yra išlikusios ir dar dvi svarbios vyriškų sagų detalės – juoda sagų spalva ir sagutės ant švarko rankovės.
Juodos kostiumo sagos, kaip ir juodos kojinės bei juodi kostiumai ar kaklaraiščiai, džentelmenų aprangos tradicija tapo XIX amžiaus viduryje, kai Anglijoje ištisus metus truko visuotinis gedulas dėl mylimo karalienės Viktorijos vyro princo Alberto mirties. Būtent per tą ilgą laikotarpį rimti žmonės įprato atrodyti gedulingai.
O sagutes ant švarko rankovių, manoma, prisiūti savo kareiviams įsakė Napoleonas žygio į Egiptą metu. Tokio sprendimo priežastis buvo paprasta – atgrasinti karius valytis varvančias nosis į rankoves, nes dykumos sąlygomis tai galėjo sukelti ligų.
Kitų šaltinių teigimu, sagutės ten atsirado dar anksčiau – Liudviko XIV laikais. Tuometiniai švarkai turėjo labai siauras rankoves, kurios buvo susagstomos iki pat alkūnės. Raiteliai prie tų sagučių prisisegdavo ilgas pirštines, tačiau taip pat teigiama, kad jos buvo reikalingos atraitoti švarko rankovę, idant jos neišteptų žirgo prakaitas.
XIX amžiuje sagutės ant rankovių tapo išskirtiniu gydytojų švarkų elementu – taip jie galėdavo dirbti atsisegdami švarkų rankoves ir atraitodami jas kartu su marškiniais iki alkūnių, nenusivilkdami viršutinių drabužių. Tad nuo anų laikų rankovės su sagutėmis vadinamos chirurgo rankovėmis.
Ir nors švarko rankogaliai nebėra susagstomi jau beveik šimtą metų, viena prisegama, bet atsegta rankovės sagutė dar visai neseniai buvo vienu masonų atpažinimo ženklų, tad ir šiandien tai naudojama prabangiuose, pagal užsakymą siuvamuose kostiumuose. Gatavų kostiumų gamintojai niekada neleistų sau tokios prabangos dėl sudėtingumo ir papildomų gamybos išlaidų.
Šiais laikais yra praradęs prasmę ir sagučių ant rankovės skaičius. Tačiau anuomet, kai žmonės dar rengdavosi atsižvelgdami į savo statuso, aplinkos ar renginių reikalavimus, sagučių skaičių ant rankovės visada lėmė švarko tipas.
Viena sagutė buvo siuvama tik ant XIX amžiaus smokingų bei Anglijos privačių mokyklų uniforminių švarkų (tiesa, tai buvo didelė saga su įspaustu mokyklos herbu).
Dvi sagutės – labai retai sutinkama kombinacija, kuria būdavo pabrėžiama, kad tai – pagal užsakymą siūtas švarkas. Jos aptinkamos viena saga susegamuose bei amerikietiško stiliaus švarkuose (tokiuose tarp sagučių turėdavo būti vienos sagutės dydžio tarpelis).
Trys sagutės buvo siuvamos ant vienaeilių sportinių bei vakarinių švarkų rankovių. Keturios – labiausiai paplitusi kombinacija – siuvamos ant daugumos švarkų. Penkios arba šešios sagutės atsirado tik šiais laikais, tačiau šie skaičiai yra tik asmeninė švarko siuvėjo užgaida.
Svarbu nebent išmanyti, kurias švarko ar marškinių sagas reikia užsisegti, kurių – ne.
Pagrindinė taisyklė – vilkėti drabužius su atsegtomis sagomis gali tik tas, kuriam tai leidžiama. Pavyzdžiui, marškinius su atsegtais rankogaliais (netgi dvigubais „prancūziškais“) vilkėjo savo laiku garsiausias Europos dendis Giannis Agnelli, „Fiat“ koncerno vadovas, ir niekas tuo ne tik kad nesipiktino, bet netgi žavėjosi.
Tačiau samdiniams taip nepatartina daryti, bent jau darbo ar oficialių renginių metu. Samdiniai negali ryšėti „nematomo kaklaraiščio“, tai yra neryšėti kaklaraiščio prie kostiumo – tai turtingųjų privilegija. Ant boso kaklo atsegta viršutinė marškinių sagutė visada atrodys stilingai, suteiks atsipalaidavimo bei laisvumo įspūdį. Ant samdinio – netvarkingai ir neatsakingai.
Bet jei esate nusiteikęs mesti iššūkį neteisingai pasaulio hierarchijai ir norite vilkėti marškinius su prasegta viršutine sagute, rinkitės amerikietiškojo stiliaus su prisegamais apykaklių kampučiais – jos sukonstruotos taip, kad geriau atrodytų po švarko apykakle.
Nemažai aistrų sukelia ir svarstymas, ar apatinė švarko saga turi būti atsegta, ar ne. Tai senų laikų tradicija, kurią pradėjo, beje, nesveikos psichikos žmogus.
Legenda teigia, kad besotis Anglijos karalius Edvardas VII buvo toks storas, jog negalėjo susisagstyti apatinių savo švarko ir liemenės sagų. Dar kalbama, kad tas karalius buvo toks užuomarša, jog tiesiog pamiršdavo užsisegti apatines sagas. Tokią karaliaus švarko segimo manierą dvariškiai pradėjo kopijuoti, ir taip ji paplito po kitas šalis.
Kitų šaltinių teigimu, apatinę švarko sagą atsisegdavo visi raiteliai, vilkintys švarkus be skeltukų, kad būtų patogiau sėdėti balne – ir taip šis įprotis virto taisykle. Tokie paaiškinimai vis dėlto neatsako į šiandien dažnai iškylančius klausimus, pavyzdžiui, ar būtina sėdėti užsegtu švarku ir kaip sagstyti dvieilius švarkus arba vienaeilius švarkus su keturiomis ar daugiau sagų.
Dizaineris Tomas Fordas pabrėžia, kad visada reikia užsisegti visas švarko sagas (ypač fotografuojantis), nes taip kūnas yra įrėminamas ir įgauna gražų siluetą. Storuliams ir stambesniesiems patariama sėdėti užsisegus visas švarko sagas, nes atsegtas švarkas storina.
Kartais patartina net prisėsti švarko skvernus, kad pats siluetas atrodytų tiesesnis, o švarko bei marškinių apykaklės būtų prigludusios viena prie kitos. Tačiau vilkint sportinio kirpimo švarką, patartina palikti atsegtą viršutinę sagą – toks rūbas geriau guli. Stovint švarko susegimas priklauso nuo modelio.
Tradiciškai dviejų sagų švarkuose viršutinė saga turi būti tiesiai virš skrandžio, apatinė – virš bambos (krūtininė kišenėlė tiesiai ant širdies, atlapai dengti užpakalį). Tokio švarko apatinę sagą galite palikti neužsegtą.
Trijų sagų švarko viršutinė saga gali būti atsegta, o apatinės užsegtos tais atvejais, kai švarkas turi minkštus ir tiesius atlapus, tarkime, sportinio kirpimo švarkuose. Jei trijų sagų švarkas turi aukštai prisiūtą viršutinę sagą ir standžius, prie krūtinės prispaustus atlapus, tada geriau atsegti apatinę sagą.
Keturių sagų švarkuose viršutinė bus aukštai prisiūta, todėl atsegta gali būti tik apatinė.
Vilkint dvieilį švarką su keturiomis arba šešiomis sagomis galima nesegti apatinės dešinės sagos. Tačiau itin senoviški ir itin šiuolaikiški dvieiliai švarkai su aštuoniomis sagomis vieninteliai turi privilegiją būti užsegti visomis sagomis – tai uniforminės aprangos taisyklė, kurios nevalia pažeisti. Jei vilkite liemenę, apatinę jos sagą taip pat galima palikti atsegtą – tokia mada irgi yra storulio karaliaus Edvardo VII palikimas.
Šiuolaikinis jaunimas gan abejingas senų laikų reliktui – metalinėms sagoms, kuriose dažniausiai būna įspausti herbai ar kitokie ženklai. Manoma, kad tai senamadiška, tačiau ar laivų kapitonai blogai atrodo vilkėdami švarkus su tokiomis sagomis? Metalinės sagos siuvamos į klubinius švarkus, o jie – puikus pakaitalas tamsiam kostiumui ir ypač tinka „smart casual“ aprangos kodui.
Dar vienas dažnai iškylantis klausimas – kam marškiniuose reikalingos dvi sagutės skverno apačioje? Dar prieš šimtą metų tos dvi sagutės rodydavo „aukštą klasę“ (kaip ir septyniomis sagutėmis užsegami marškiniai ar horizontalios kilputės rankovėse), tačiau šiandien tai yra standartas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai – atsarginės sagutės, tačiau iš tikrųjų jos primena, kad marškiniai turi būti vilkimi sukišti į kelnes ir atlieka „inkaro“ vaidmenį.
