– Kokiu naujausiu pirkiniu save palepinote?
– Šis keistas karantininis laikas privertė susimąstyti ir pakeisti požiūrį į išlaidas. Dabar pagrindinė investicija yra į save. Perku tik tai, kas būtina, nekrintu į emocinio pirkimo maniją, nedalyvauju išpardavimuose ir t.t.
Naujausi pirkiniai – knygos apie dvasinį tobulėjimą, sielų keliones. Džiaugiuosi ir nauja „tribe“ stiliaus tatuiruote ant ausies – tai viena jautriausių kūno dalių ir mano kūrybos instrumentas. Kai buvo kuriama tatuiruotė, mintyse dėjau apsaugas, šnabždėjau užkalbėjimus.
Daug džiaugsmo suteikia iš plunksnų sukurti auskarai, specialiai man pagaminti merginos, kuri lankėsi koncerte ir pajuto įkvėpimą sukurti tokią malonią staigmeną. Pas ją užsisakiau ir vėduoklę ritualams.
– Ar dažnai investuojate į savo emocijas? Ar leidžiate sau neracionalius, bet malonius pirkinius?
– Faktas, kad esu emocionali ir jautri, netgi spontaniška ar dramatiška, tačiau kalbant apie pirkinius vadovaujuosi sveiku protu. Nesimėtau, apgalvoju ir tik tada perku tai, ko tikrai reikia.
Vertinu kokybę, domiuosi gamintojais, mėgstu lietuviškus produktus, ypač šiuo visiems sunkiu pandemijos laikotarpiu, jei yra galimybė, renkuosi lietuvių kūrėjus.
– Kaip susiformavo jūsų požiūris į pinigus?
– Mūsų šeimoje pinigai nebuvo garbinami, tai nebuvo pagrindinis tikslas ar vertybė. Augau su broliu, tad esu dėkinga tėvams, kad išmokė dalintis, o ne varžytis, parodė, kaip duoti, o ne imti. Šeimoje visada pirmenybę teikėme darniam tarpusavio ryšiui, bendravimui ir meilei.
Į pinigus požiūris keitėsi per asmeninę patirtį: išgyvenau ir blogesnių, ir geresnių laikų. Kuo toliau, tuo mažiau daiktų man reikia. Norisi kelionių ir mažiau triukšmingų vakarėlių, daugiau meditacijos ir masažo.
– O kaip keitėsi pats požiūris į pinigų leidimą?
– Mano požiūris į finansus keitėsi pamažu, lygiagrečiai su mano karjera.
Nesu taupi, jei man tikrai reikia daikto, niekada sau jo negailėsiu. Dabar didžiausios investicijos krypsta į muziką. Norint sukurti geriausią produktą, investuoti tenka daug: skrydžiai, viešbučiai, studija, prodiuseris, leidyba... Tačiau investuoti į savo veiklą man patinka, netgi gyvybiškai svarbu, nes muzika ir yra mano gyvenimas.
– Kada būtina save lepinti?
– Pirmiausia save reikia pamilti ir lepinti ne iš gailesčio, skausmo ar nevisavertiškumo, o iš meilės sau. Gera žinoti, ko nori gyvenime, iš to žinojimo taško prasideda teisingas ir tikslus požiūris į finansų planavimą. Kiekvienas privalo įvertinti savo norus, lūkesčius ir galimybes.
Išmokau save lepinti kasdien, ir tai nebūtinai susiję su pirkiniais. Mane daug labiau džiugina joga, geras filmas, pačiai sau išsakytas komplimentas. Mylėti save reikia kasdien, o ne tada, kai jau nusivarai nuo kojų ar įkrinti į emocinę duobę.
– Ar asmeninius pirkinius argumentuojate kitiems?
– Tai mano pačios santykis su savimi, mano asmeninis reikalas. Žinoma, jei planuojame pirkinius namams, sodybai ar šeimai, tariuosi ir skirstau biudžetą kartu su Donatu, bet jei tai knygos, smilkalai, žvakės ar papuošalai, nematau reikalo atsiskaityti.
Anksti pradėjau uždirbti, todėl teko iškart susikurti santykį su pinigais. Buvo laikas, kai šeimą išlaikiau iš savo algos. Niekada niekaip neatsiskaitinėjau, ką pirkau ir kodėl – mano pinigai ir leidžiu juos kaip noriu. Vienintelis žmogus, kuris žino, kiek turiu pinigų, ir kartais geriau nei aš, – mano vadybininkas Lauras Lučiūnas, kuriuo tikiu ir pasitikiu labiausiai iš visų žmonių pasaulyje.
Tačiau jis tikrai nereguliuoja, ar aš galiu nusipirkti batus, naują virtuvę, ar automobilį.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Tai buvo 20 litų, už juos tėtį nusivedžiau į „McDonald’s“. Žinoma, vėliau investavau į savo svajonę, į tolesnę kūrybą, įrangą, nes visada žiūrėjau tik į priekį ir norėjau kurti visam pasauliui, nelikti užsidariusi kambaryje su dainų tekstais ir muzika, skambančia tik galvoje. Dėl to visi iš pradžių uždirbti pinigai buvo investicija į ateitį.
Alga augo pamažėle: teko tikrai daug dirbti, kad dabar gyvenčiau patogiai, taip, kaip norisi man pačiai.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Nėra tokio dalyko kaip pinigų filosofija. Filosofija yra Platonas, Aristotelis ir Kantas. Pinigai yra išlaidos ir pajamos.
– Ką manote apie skurdą ir posakį „būkim biedni, bet teisingi“?
– Nieko nemanau. Nesąmoningas pasakymas. Visur turi būti pusiausvyra, o ne kraštutinumai.
Skurdas egzistuoja, ir aš jo mačiau daug – žmonių skausmą, desperaciją, mirštančius vaikus Afrikoje. Tai man atrodo kaip didžiausia neteisybė. Net ir pasitikėdama visata vis tiek negaliu suprasti, kodėl kai kurie žmonės turi šitaip kentėti?
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Gadina, kai jie nukrinta iš dangaus. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio į vartojimą, norus, suvokimą, kiek jam reikia ir užtenka šiame gyvenime. Sunkiu darbu uždirbti pinigai žmogų pakeičia kokybiškai.
– Kaip renkate dovanas kitiems? Ar jums patinka pats dovanojimo procesas?
– Asmeniškai man švenčių laukimo metas – pats žaviausias laikas: nuo ypatingų patiekalų gaminimo iki dovanų sąrašo sudarymo. Man labai patinka planuoti ir dovanoti dovanas, daryti staigmenas. Planuoti Kalėdų dovanas pradedu iš anksto, be streso, galvodama apie kiekvieną mylimą žmogų. Priskirčiau tai prie malonių asmeninių ritualų.
Pastaraisiais metais savo šeimos ir draugų prašau man nieko nedovanoti, nes Kalėdų laikotarpiu surengiu didžiulį vakarėlį savo namuose. Jo metu žmonės aukoja pinigų, kuriuos skiriame tiems, kuriems labiausiai reikia.
Jau ne pirmus metus bendradarbiauju su Plungės nakvynės namais ir Moterų krizių centru. Matau ten daug nuostabių žmonių, kuriems reikia dėmesio, meilės ir pagalbos buityje.
Skatinu visus nebeišlaidauti nereikalingiems daiktams – geriau nupirkite labai svarbų daiktą tiems, kuriems jo reikia.
– Ar tikrai kitiems dovanojate geresnius ir brangesnius daiktus nei sau?
– Taip, pirmiausia viską išdaliju kitiems: prigaminu maisto, rūpinuosi artimaisiais, superku dovanas draugams, šeimai.
Neseniai pradėjau galvoti ir apie save, rūpintis sveikata, vaikščioti į procedūras, masažą, medituoti ir investuoti į savo poreikius. Labai vėlai išmokau mylėti save, todėl dabar nieko sau nebegailiu, ypač tam, kas susiję su gera savijauta ir emocijomis.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Už visas dovanas esu dėkinga, niekada nepeikiu.
Visi, kurie mane pažįsta, žino, ką mėgstu, o ko man visai nereikia. Dievinu aliejus, žvakes, knygas, masažą. Retai gaunu nereikalingų dovanų, o jei jau taip nutinka, išdaliju jas.
Žinau, kad tai skamba keistai ir nedvasingai, tačiau ką nors tos dovanos gali nudžiuginti, o aš kaupti daiktų nemėgstu. Tai – vienas tvarumo principų.
– Kokias dovanas, jūsų nuomone, galima pirkti vyrams, o ko vertėtų vengti?
– Aš savo vyrui perku įvairiausias dovanas: nuo guminukų iki barzdaskutės, nuo kelionės į Peru iki traktoriaus. Apie kitus vyrus negalvoju, man įdomūs tik Donato norai ir svajonės.
Mano mylimiausi šeimos vyrai – tėtis Gintaras ir brolis Žilvinas – mėgsta, kad visada atsiklausčiau, ko jiems tuo metu labiausiai reikia. Mūsų šeima – praktiški žmonės.
– Kokią turite neįgyvendintą svajonę, pageidavimą ar norą?
– Labai keista norėti ko nors materialaus, kai pasaulyje tokia situacija.
Noriu, kad visi būtų sveiki, kad greičiau sugrįžtume į įprastas vėžes ir vėl galėtume eiti į koncertus, kad galėčiau kurti, dainuoti ir tiesiog apsikabinti.
Žinoma, svajoju keliauti, visą praėjusią žiemą praleidau Filipinuose.
Dabar man labai trūksta šilumos, saulės. Laukiu, kada galėsiu išleisti savo albumą, kuris yra viso mano gyvenimo darbas. Noriu pasaulio, žmonių ir muzikos.
