1998
Drabužių dizainerė Sandra Straukaitė (53 m.) jau ir 1998-aisiais buvo laikoma viena iš dešimties žinomiausių Lietuvos modeliuotojų. Nors ji sakė: „Vieni dizaineriai turi vienų privalumų, kiti – kitų. Negalima jų rikiuoti į vietas. Už mus tai padarys laikas.“
„Galėčiau pajuokauti ir pasakyti, kad norėčiau turėti savo parduotuves didžiausiuose pasaulio miestuose – Londone, Paryžiuje, Tokijuje, Niujorke... Bet tai nėra mano tikslas ir apie tai negalvoju. Manau, kad siekti materialių dalykų ganėtinai primityvu. Mano tikslas – gyventi, būti savimi, gerai jaustis. Būtent taip ir jaučiuosi“, – tuomet paklausta apie Didįjį Gyvenimo Planą sakė 27 metų dizainerė.
1999 m. kartu su mados dizainerių grupe „7+“ ji Vilniuje įkūrė festivalį „Mados infekcija“.
Praėjusį pavasarį S.Straukaitė buvo pripažinta geriausia kostiumų dizainere už operos „Aida“ ir spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“ kostiumus. Kūrėja apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
„Gyvenu viena ir man taip tinka“, – neseniai „Stiliui“ sakė dizainerė, kurios gyvenimas – mados festivaliai, kolekcijų kūrimas, teatro, šokio spektakliai su žymiausiais Lietuvos režisieriais ir „Mados infekcijos“ organizavimas.
2002
Šokėja Kristina Navickaitė-Tina (47 m.) 2002-aisiais, būdama 24-erių, džiaugėsi konkurse „Mis Klaipėda“ laimėjusi antrosios vicemis ir publikos numylėtinės titulus. Klaipėdos merginų šokių grupės „Tina Dance“ įkūrėja, vadovė, choreografė, scenografė ir šokėja tuo metu negalėjo atsiginti įkyrių gerbėjų. Bet tai, prisipažino ji, glosto širdį.
Vaikystėje Kristina troško tapti balerina. Tačiau kai mama mergaitę nuvedė į baleto mokyklą, svajonė subliūško – Kristina buvo per smulki.
Savamokslė šokėja iki šiol ne tik vadovauja šokėjų grupei, moko šokti vaikus ir rengia jiems vasaros stovyklas, bet ir pati šoka milžiniškuose įspūdinguose pasirodymuose.
Šiandien Tina džiaugiasi, kad gyvena nuostabioje vietoje Klaipėdoje, turi savo kiemą ir gali čia mėgautis gamta. Negana to, šalia banguoja Baltijos jūra. Šeimos nesukūrusi moteris dažnai atvažiuoja į paplūdimį pasivaikščioti ir leisti vėjui išpūsti susikaupusias mintis.
„Jei man natūraliai nenutiko ta šeima ir vaikai, vadinasi, nenutiko. Dėl to nepykstu, neliūdžiu ir nepanikuoju. Man nutiko kitų nuostabių dalykų. Neturiu vaikų ir vyro, vadinasi, neturiu nieko? Ne, mano suvokimas apie gyvenimą ir jo pilnatvę neapsiriboja šeimos turėjimu. Esu laiminga pati sau, laimei susikurti man šie dalykai nebūtini“, – „Stiliui“ yra sakiusi K.Navickaitė.
