Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo keliautojas, žurnalistas Orijus Gasanovas (36 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Naujienų ir socialinių tinklų skaitymo. Kiekvieną rytą vos pabudęs pasiimu į rankas telefoną, pasikrapštau akis ir žiūriu, kas nutiko, kol miegojau.
Tai svarbus ritualas, turiu tą vadinamąjį FOMO, kai baisu praleisti įvykius.
Man net baisu pramiegoti, todėl visada – absoliučiai kiekvieną dieną – miegu su žadintuvu. Turiu baimę pramiegoti dieną.
Mėgstu atsikelti anksčiau už visus ir apie svarbiausius dalykus sužinoti pirmas. Šis įprotis likęs nuo darbo žinių portaluose ir radijuje laikų, bet man jis patinka.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Žinojimas, kad artimi žmonės nėra amžini. Vis dėlto slapta tikiuosi, kad jie visi gyvens ilgiau nei aš.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Geriausias įkvėpimas yra kasdienybė ir kasdien darbe, parduotuvėje, stotyje ar oro uoste sutinkami žmonės ir jų istorijos.
Nieko nėra geriau, nei paklausyti žmogaus pasakojimo, kaip jis gyvena, ką veikia, ką patyrė.
– Kas labiausiai pykdo?
– Labai nemėgstu piktybiškai blogų žmonių. Tokių, kurie rezga intrigas ir skleidžia kvailystes pradedant buitiniu lygmeniu, baigiant plačiąja visuomene.
Tų, kurie meluoja specialiai, nes žino, kad tai supykdys kitus.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Labiausiai man įsiminė vienas interviu, kai pašnekovė pasakojo atvirą ir liūdną savo istoriją.
O po interviu ji mane apsikabino ir apsiverkė sakydama: „Dar niekam to nepasakojau, o man taip reikėjo išsikalbėti.“
Tai tik vienas paaiškinimų, kodėl žmonės kalbasi su žurnalistais. Jie neranda, kas juos išklausytų šeimoje ar tarp draugų.
Tada eina ir kalbasi su svetimais, nes kalbėtis reikia. Tai galioja ir santykiuose. Visos problemos išsprendžiamos pokalbiais, visada visus raginu kuo daugiau kalbėtis.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Mobilusis telefonas, apelsinų sultys ir bandelės.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Hiperaktyvus, smalsus, su didele nosimi.
– Geriausios atostogos buvo...
– Mano darbas yra atostogos – gal tik daugeliui bus sunku suprasti, kaip taip gali būti.
Bet aš nuolat atostogauju, kad patikrinčiau visus atostogavimo būdus ir apie juos papasakočiau žmonėms. Jaučiuosi kaip atostogų inspektorius.
Man visada gera prisiminti atostogas vaikystėje Palangoje ar Šventojoje su mama ir seneliu. Tas jausmas tikriausiai vadinamas nostalgija.
– Kur slypi laimė?
– Aplink mus esančiuose žmonėse. Žmonės yra didžiausias turtas, o ne pinigai.
Patikėkite manimi, esu kalbinęs ir didžiausiame skurde gyvenančius, ir didžiausius turtuolius.
Tikrai smagiau mirti, kai tau spaudžia ranką mylimi žmonės, o ne prabangioje lovoje, bet vienatvėje.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padaręs dėl meilės?
– Žmonės sako, kad aš esu pamišęs pirkimo maniakas, todėl mėgstu dovanoti dideles dovanas be progos.
Kartais išleidžiu visus savo pinigus dėl man svarbių žmonių. Ir išleidžiu tam, kad juos nustebinčiau.
Mano nuomone, tai nė kiek ne beprotiška, bet kiti sako, kad elgiuosi kvailai. „Taupyk“, – kartoja jie man. Eikit sau, nenoriu aš taupyti.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Su seneliu nakvojame jo sodo namelyje, ryte jis man kepa kiaušinienę su tūkstančiu svogūnų laiškų ir dešrelėmis, o vakarais duoda dubenėlį su braškėmis ir pienu, šalia to dar tokią saldžią bulką, taip jis ją vadindavo. Negalima vadinti nei pyragu, nei batonu. Ten būdavo bulka.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Reporteris. Žurnalistu dirbu nuo 12 metų. Todėl kai kur nors reikia parašyti savo darbo stažo metus, žmonės išsigąsta, puola klausti – tai kiek dabar man metų? Ar aš jau toks senas?
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Skaisčiai žalia – kaip futbolo stadiono pievelė. Dar patinka mėlyna ir feličita. Nežinau, kaip ją tiksliau vadinti, – violetinė, bet ne visai violetinė, ten tikrai tokia feličita.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Mėgstu būti Palangoje.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Neturiu rutinos, net neįsivaizduoju, kas tai yra. Gyvenu amžiname chaose, patikėkite manimi. Į šiuos klausimus atsakinėju bėgdamas.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– „Šiandien gali būti paskutinė diena, išnaudok ją tinkamai“, – šį patarimą daliju visiems.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Dažnai graudinuosi, ypač žiūrėdamas televiziją ir kiną. Labiausiai graudina senų žmonių istorijos.
Verkiau Paryžiuje: buvau olimpiadoje ir internete skaičiau istoriją apie vieną neįgalią sportininkę.
O verkimas toks – kelios sekundės graudulio, kelios ašaros. Tada susiimi ir toliau eini per gyvenimą.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate ir ką mėgstate?
– Nepažįstu smalsesnio žmogaus už save. Smalsumas kartais gerai, ypač mano darbe, bet kartais jis ima varginti. Na, ir kam man to taksisto gyvenimo istorija, kam man tos močiutės iš parduotuvės istorija? Kam aš visu tuo apsikraunu? Nežinau, bet man įdomu.
