Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo TV žurnalistė, tvarumo konsultantė Živilė Vaškytė-Lubienė (43 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Dušo ir stiklinės vandens.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Stengiuosi visada įjungti protą ir susidėlioti, ką žinau, ko nežinau, ir pagal tai sprendžiu, ką galiu padaryti, kad situacija būtų aiškesnė, o ką teks palikti Dievui.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Visada įkvepia buvimas gamtoje, jūra, laikas su šeima, artimaisiais, draugais. Įkvepia knygos, klasikinės muzikos koncertai, parodos, sportas.
– Kas labiausiai pykdo?
– Stengiuosi nepykti ir nesipiktinti, bet, žinoma, kartais išmuša iš vėžių tik apie save galvojantys ar kitiems kenkiantys asmenys.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Mama, tu esi superherojė, tik be apsiausto! (Šypsosi.)
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Man svarbiausia yra šeima, mano vidinis gyvenimas ir savirealizacija įvairioje veikloje.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Kantrybė, ramybė, optimizmas.
– Geriausios atostogos buvo...
– Su šeima jos visada yra pačios pačiausios – ar Balyje, ar prie Baltijos jūros.
– Kur slypi laimė?
– Dėkingume.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padariusi dėl meilės?
– Tegul tai ir lieka mūsų su mylimuoju istorijos dalimi.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Iš vaikystės turiu daug gražių prisiminimų: tiek laikas su tėveliais, tiek su močiute ir bočiuku, tiek su tetomis, pusseserėmis, pusbroliais. Aš augau apsupta nuostabių, mylinčių žmonių. Už tai esu labai dėkinga.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Pirmas oficialus įsidarbinimas buvo po pirmo žurnalistikos studijų kurso – „Telšių žinių“ žurnalistė.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Žalia.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Prie jūros.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Susitikimai su draugais, artimaisiais, koncertai, knygos, parodos, sportas ir gamta.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Saugok savo širdį.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Prieš porą savaičių, žiūrėdama filmą.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate (mėgstate)?
– Priimu save tokią, kokia esu, bet visada įjungiu vidinį stebėtoją: ar tinkamai elgiuosi, gal ką nors kitaip galėjau padaryti, kas manyje sukelia tam tikrus jausmus ir emocijas.
Tikiu, jog gyvename šį gyvenimą, kad visą laiką mokytumės ir tobulėtume kaip asmenybės ir sielos.
