– Jūsų diena neprasideda be...
– Kavos puodelio ir ramaus pusvalandžio su savimi. Nebenoriu niekur skubėti ir verstis kūlversčia.
Tai lyg rytinė meditacija, padedanti pozityviai nusiteikti naujai dienai.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Karas. Taip, aš bijau ligų, suvokiu, kad tai gali tiesiog ištikti, kad ir kaip stengčiausi to išvengti.
Kaip mano neseniai įgarsintame filme: „Nekaltink savęs, tu tiesiog ištraukei nelaimingą bilietą.“
Bet vis tiek tu kažką gali stengtis daryti, viltis ir tikėti. Karas, mano suvokimu, – didžiausia katastrofa, pabaiga.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Iš meilės. Kol tau pažįstamas šis jausmas, tol gyveni.
– Kas labiausiai pykdo?
– Kvailumas. Nes su juo nėra kaip kovoti ir kaip susitarti.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Tu – mano namai... Taip pasakė mano dukra: nesvarbu, kur tu gyvensi, ten bus mano namai. Nes tu – mano namai.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Be dukters, artimųjų, draugų. Neįsivaizduoju gyvenimo be tų, kurie man svarbūs, kuriems aš reikalinga ir jie man, be abejo, taip pat. Todėl šiandien sunkiai įsivaizduoju emigraciją. Nebent visi išvažiuotų su manimi.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Rūpestinga, jautri, atsakinga.
– Geriausios atostogos buvo...
– Ilga kelionė mašinomis per Europą iki Malagos beveik prieš 30 metų. Skrydžiai dar buvo brangūs, mašinomis riedėti buvo pigiau, pasaulis didelis ir viliojantis... Žinojome tik tiek, kad nuvykę į Malagą turėsime kur apsistoti, o kas bus pakeliui – nerūpėjo. Tai visko buvo ir tas viskas buvo labai gerai, labai tikra ir įsimintina.
– Kur slypi laimė?
– Meilėje. Manau, nieko nebemylintis žmogus tik stumia dienas, nebegyvena... Ir nelabai čia svarbūs pinigai. Pinigų turi, o laimės – ne. Meilė pinigams – ne ta meilė.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padariusi dėl meilės?
– Išėjau paskui meilę. Buvau jau susidėliojusi gyvenimą: santykius, darbą... Šeimai buvo ramu dėl manęs, bet ištiko meilė! Jai leidau apversti savo gyvenimą aukštyn kojomis.
Turbūt nebūčiau nuėjusi į radiją, televiziją kurti naujų, neatrastų dalykų, o būčiau amžiams likusi tamsta mokytoja, jei ne ta meilė.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Su knyga žolėje po obelimi. Atsimenu tą palaimos jausmą. Taip ramu, taip gera... Guli, grauži šalia rastą obuolį ir skaitai kokį „Daktarą Dolitlį“.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Prancūzų kalbos ir muzikos mokytoja kaimo mokykloje.
Ja tapau vos 17-os metų, kai neįstojau į Vilniaus universitetą ir, užuot studijavusi bet ką, o anuomet kviesdavo į specialybes, nesurinkusias kurso, sukaupusi drąsą grįžau namo ir pasiprašiau darbo.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Juoda.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Žemaitijoje. Jos kvapą, važiuodama pas mamą į Plungę, pradedu jausti jau ties Kryžkalniu.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Draugės. Gali iš lovos išversti, kad, pavyzdžiui, nuvežtų į Birštoną plaukti Nemunu.
O kur visokios fotosesijos, renginiai, vakarojimai...
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Gyvenk čia ir dabar. Ne tuo, ką prisimeni buvus prieš 10 metų, ir ne tuo, kas galbūt bus ar nebus kada nors.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Prieš savaitę. Šiaip mane lengva pravirkdyti. Kartais įstringa balsas gerklėje ir garsinant filmą ar knygą.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate (mėgstate)?
– Nemėgstu savigraužos. Ir kas iš to, kad dabar skaudinsiesi dėl to, ką padarei ar nepadarei? Nieko!
Nesinervink dėl to, ko nebegali pakeisti.
O jei gali pakeisti – keisk dabar pat.
O mėgstu savyje tai, kad vis dėlto sugebu nenukabinti nosies ir nesugriūti, kai, atrodo, iš nevilties jau šluoju rankomis žemę.
Myliu tą savyje gyvenantį Miunhauzeną, kuris sugeba save ištraukti už plaukų iš balos.
