R.Cavalli dažnai sakė, kad domisi laukiniais gyvūnais, kurie įkvėpė daugybę jo kūrinių.
Jachtos, moterys, jodinėjimas ir gyvūnai – tai visi italo R.Cavalli pomėgiai.
Anksčiau jis mėgo pats stovėti prie savo baltos kaip sniegas gražuolės jachtos vairo, bet vėliau pasisamdė kapitoną.
Dažniausias R.Cavalli kelionės tikslas – Sen Tropezas, kurį jis, Florencijos gyventojas, pamėgo daugiau nei prieš 40 metų.
„Štai mano gyvenimas“, – prieš dešimtmetį sakė R.Cavalli išdidžiai mostelėdamas gražuolės jachtos link. Jaunatviškai šoktelėjęs ant denio jis ištiesė ranką sužadėtinei Sandrai Nilsson.
Žurnalistai ėmė spragsėti fotoaparatais: visame pasaulyje žinomas mados dizaineris buvo apkabinęs savo jauną draugę – aukštą, iškilaus biusto. Žemo ūgio R.Cavalli dievino aukštas moteris. Sandra buvo šalia ir paskutinę kūrėjo gyvenimo akimirką.
„Daugelis mano, kad gyvenu apsuptas manekenių pulko ir maudausi prabangaus šampano pursluose. Taip nėra. Mano gyvenime buvo tik kelios svarbios moterys“, – 2013 metais išleistoje autobiografinėje knygoje „Just Me“ („Tiesiog aš“) rašė R.Cavalli.
Šios moterys – tai du vaikus jam padovanojusi pirmoji meilė Silvanella, tapusi ir pirmąja žmona 1964 metais, ir tris vaikus jam pagimdžiusi ir dešinioji ranka versle buvusi antroji žmona Eva Dűringer.
Pastarąją, su kuria praleido 35 metus, jis vadina gražiausia moterimi pasaulyje ir tam turi pagrindo – austrė E.Dűringer yra pelniusi Mis Austrijos ir Mis Europos karūnas bei „Mis visatos“ vicemis titulą.
Paskutinė jo mylėta moteris taip pat gali pasigirti ne tik grožiu, bet ir grožio titulu – 2006-aisiais S.Nilsson tapo Mis Švedija.
Pirmąją savo parduotuvę R.Cavalli atidarė Sen Tropeze, į kurį pirmą kartą atvyko 1970-aisiais. Šį dizainerio sprendimą nulėmė romantiška priežastis – prancūzų aktorė Brigitte Bardot. Jis buvo įsimylėjęs šią aukštą blondinę.
Ar jiedu turėjo romaną? Į šį dažnai žurnalistų užduodamą klausimą R.Cavalli neatsakydavo nei „taip“, nei „ne“, tik šelmiškai nusišypsodavo.
Fašistai atėmė iš R.Cavalli tėvą – 1944 metų liepos 4-ąją jis buvo nužudytas drauge su kitais šalia Florencijos esančios šachtininkų gyvenvietės vyrais.
Motina turėjo mažai priežasčių didžiuotis savo sūnumi Roberto: nervingas, nenustygstantis vietoje berniukas nekentė mokyklos, nuolat praleidinėjo pamokas.
Tapyba užsiėmęs Roberto senelis garsus dailininkas Giuseppe Rossi lengvabūdžiam anūkui neskyrė itin daug dėmesio – jis jo apskritai rimtai nevertino. Kol kartą nuobodžiaudamas prie stalo Roberto ant pirmo pasitaikiusio lapelio pradėjo piešti priešais jį sėdinčios tetulės Julianos portretą.
Senelis paėmė anūko keverzones, pradėjo jas atidžiai apžiūrinėti, po to sulankstė piešinį ir įsidėjo į kišenę.
Roberto buvo 11 metų, kai senelis mirė, visus jo meninėje dirbtuvėje buvusius daiktus palikęs anūkui, tarp jų dizainerio mėgstą tamsaus medžio kėdę ir senovinį gremėzdišką stalą marmuriniu stalviršiu.
Roberto motina džiūgavo: jos tėvas, garsus dailininkas, pripažino anūko talentą! Tačiau pasididžiavimą kaip ranka atėmė, kai 16 metų R.Cavalli buvo gėdingai išvytas iš mokyklos. Kantrybės netekusi motina įsakė: „Eik dirbti!“
R.Cavalli užsirašė į garsųjį Florencijos meno institutą, čia pasirinko interjero apipavidalinimo ir baldų audinių kūrimo studijas, bet jį itin domino audinių raštai ir nauji medžiagų dažymo būdai.
Tačiau likus mėnesiui iki baigiamųjų egzaminų R.Cavalli įsiveržė į Meno instituto direktoriaus kabinetą ir pareiškė egzaminų nelaikysiąs. Taip jis liko be diplomo.
Beje, iki 16 metų mikčiojęs, todėl bendrauti vengęs, devynių klasių baigimo pažymėjimą teturėjęs R.Cavalli yra vienintelis mados kūrėjas pasaulyje, skaitęs paskaitas prestižiniame Oksfordo (Didžioji Britanija) universitete.
Iš bičiulio garažo, kur atliko eksperimentus su audiniais, jis persikraustė į savo pirmąsias dirbtuves, išmoko sutvirtinti dažiklius, atrado tinkamiausius šilkui ir vilnai. Tarsi iš fontano tryško R.Cavalli idėjos.
R.Cavalli pirmasis suvokė, kaip piešiniu galima paįvairinti rankoves, apykaklę, nugarą. Vieną rytą jam šovė netikėta idėja: juk galima iš naujo perdažyti gatavus gaminius ir juos parduoti!
Vieną laisvadienį Roberto, kaip paprastai, sėdėjo su draugais Florencijos bare „Doni“. Pro šalį praėjusi mėlynakė šatenė su šuniuku jį tiesiog pribloškė grožiu. Gražuolę jis išdrįso pabučiuoti tik praėjus trims mėnesiams po pažinties, ir tai tik tuščioje bažnyčioje. Jam šovė idėja: reikia vesti!
Greitai atsirado naujas namas, vienas po kito gimė vaikai – duktė ir sūnus. Bet Roberto nebuvo laimingas – kūrybinga asmenybė nekentė monotonijos.
Silvanella pasirodė visiška Roberto priešingybė. Pagimdžiusi vaikus ji tapo namų šeimininke: turgus, parkas – štai ir visi jos maršrutai. Vakarienė lygiai aštuntą, kaip buvo jos tėvų namuose.
R.Cavalli blaškėsi tarp šeimos ir naujovių troškimo. Pasilikti ar išeiti? Atrodo, kad nuotykiai patys atrasdavo Roberto, o gal jis ieškojo jų.
Jau atšalus jausmams Silvanellai jis suvokė, kad didžiausia jo aistra, be darbo, – moterų grožis. Beveik 10 metų jis kentėjo dėl vaikų, stengėsi prisiderinti, bet labai jau skirtingi buvo Silvanellos ir jo charakteriai. Galiausiai jie išsiskyrė.
Tuo laiku R.Cavalli jau buvo atlikęs kai ką svarbaus, kaip jis manė: išrado ir patentavo naujausią piešinių perkėlimo ant odos technologiją, apskritai oda jam tuo metu patiko labiau nei kitos medžiagos.
R.Cavalli išmoko ją išdirbti taip, kad ji būtų plona, minkšta ir švelni kaip šilkinė kojinė. O jei dar odą nudažytum išskirtinėmis spalvomis ir padailintum piešiniu?
Jam toptelėjo išganinga mintis sukurti madingų odinių drabužių kolekciją moterims. Ir vėl R.Cavalli padėjo moterys, konkrečiai – Consuelo Crespi.
Aukštuomenės liūtė, diktavusi madą Europoje, įtakinga, turėjusi daug pinigų ir 1971-aisiais pripažinta elegantiškiausia metų moterimi. Ji pasistengė, kad R.Cavalli sukurta kolekcija būtų pristatyta Paryžiuje tinkamoje vietoje – prestižiniame mados kolekcijų centre.
Suknelių modelius kūrė jo pasamdyti stilistai. R.Cavalli niekuomet neplanavo įžengti į mados pasaulį – jis laikė save medžiagų dailininku, kuriančiu tai, kas jam patinka, ir paklūstančiu savo pojūčiams, intuicijai be jokių taisyklių. Jo skonis atitiko to meto jaunimo rengimosi stilių.
Atidaryti parduotuvę Sen Tropeze buvo negirdėtas įžūlumas, bet vaizduotė ir ambicijos nešė R.Cavalli tolyn.
Parduotuvė buvo tikras iššūkis: ant grindų – storas smėlio sluoksnis, po kurį reikėjo vaikščioti basomis. Keletas drabužių kabojo, o kiti buvo išmėtyti ant lentynų.
Po poros dienų R.Cavalli parduotuvėje apsilankiusi B.Bardot taip pat buvo sužavėta. Žvaigždė nusiavė basutes, pradėjo matuotis jo sukurtus drabužius ir šokti ant smėlėtų parduotuvės grindų.
Susirinko minia žmonių, jai plojo, ja žavėjosi – geresnę reklamą buvo sunku įsivaizduoti!
Pirmąją R.Cavalli parduotuvę Paryžiuje padėjo apipavidalinti ir atidaryti gražuolė žydė Chava Levy. Ji dirbo Florencijoje, kur buvo įsikūrusi Izraelio odos gaminių bendrovė. Paskui Chava nusileido Roberto įkalbinėjimams ir persikėlė su juo į Paryžių.
Roberto ir Chava kartu praleido trejus metus. Jis buvo laimingas, kai ji pareiškė, kad laukiasi kūdikio.
Šią džiugią žinią R.Cavalli netruko pranešti motinai: ji net suplojo rankomis, nes vaikas, kaip ji sakė, visada laimė.
Prieš pat 1975 metų Kalėdas Chava išvyko į Izraelį, o po poros savaičių paskambinusi svetimu šaltu balsu Roberto pranešė, kad pasidarė abortą.
„Religija būtų tapusi didele problema mūsų vaikui. Taip pat tavo ir mano ateičiai“, – šiuos Ch.Levy žodžius dizaineris įsiminė visam gyvenimui.
Artėjant aštuntojo dešimtmečio pabaigai mada nustojo būti laisvos kūrybos sritimi – pamažu ji virto industrija, masine gamyba. Laikas bėgo ir gimtoji Roberto Florencija tapo užkampiu, solidūs Italijos mados namai persikėlė į Milaną.
Lemtingi R.Cavalli tapo 1977 metai, kai jis buvo pakviestas į Santo Dominge vykusio konkurso „Mis visata“ komisiją.
R.Cavalli, šiek tiek kalbėjusiam pagrindinėmis Europos šalių kalbomis, nereikėjo vertėjo. Jis flirtavo ir sakė meilius žodžius kiekvienai kandidatei, visas kvietė į Italiją, ir galiausiai jo telefone atsirado 80 gražiausių pasaulio merginų numeriai.
Bet jis pametė galvą sutikęs 18-metę Mis Austriją E.Dűringer. Tarsi berniukas įsimylėjo nepaprastai gražią, aukštą, nuostabių kūno linijų blondinę juodomis akimis. Ji turėjo viską, kas patiko R.Cavalli.
Po konkurso gražuolė išvyko pas draugus į Izraelį – į šalį, kuri R.Cavalli siejosi su moterų klasta ir išdavyste.
Pažadėjęs, kad ją pasivys, kartu su savo paaugliais vaikais, tą mėnesį buvusiais su tėvu ir troškusiais nuotykių, nedidele jachta iš Santo Domingo jis išplaukė į Izraelį.
Tapusi R.Cavalli žmona E.Dűringer persikėlė į Florenciją. Priemiestyje garsioji pora nusipirko kelias dešimtis hektarų žemės ir pastatė tikrą dvarą, pro kurio langus atsiveria nuostabus Toskanos vaizdas.
Vėliau atsirado baseinas, po to arklidės: R.Cavalli galiausiai įkūnijo savo gyvenimo svajonę turėti žirgų.
Eva padovanojo R.Cavalli 28 laimingus metus ir tris vaikus. Bet tą tragišką R.Cavalli dieną, 1994 metų spalio 4-ąją, kai mirė jo motina, jis suprato, kad santykiai su Eva ne tokie jau geri.
„Esu užsiėmusi. Dabar su tavimi negaliu važiuoti“, – šaltai atkirto Eva.
R.Cavalli suvokė, kad jo asmeninis gyvenimas nelaimingas. Bet šalia monotonijos neapkenčiančio Italijos dizainerio atsirado nauja, jam į anūkes tinkanti moteris – ilgakojė šviesiaplaukė švedų manekenė S.Nilsson. Žinoma, gerokai už jį aukštesnė.
Su 44 metais jaunesne sužadėtine pernai jis susilaukė sūnaus. Pora jam davė dizainerio tėvo Giorgio vardą.
