Interviu amerikietė prisiminė ne tik Holivudo žvaigždę Sharon Stone, kuri vienoje filmo „Esminis instinktas“ („Basic Instinct“, 1992 m.) scenų nemūvėjo kelnaičių, bet ir ilgas tinkamos skrybėlės paieškas „Openheimeriui“.
– Filmų ir serialų herojams sukūrėte daugiau kostiumų nei bet kuris kitas jūsų srities atstovas. Apie kokius darbus jūsų dažniausiai teiraujamasi?
– Žinoma, ne tik apie naujausią – „Openheimeris“, bet ir apie „Keistas dienas“ („Strange Days“, 1995 m.), „Šou merginas“ („Showgirls“, 1995 m.). Iš tikrųjų žmonės klausia apie tam tikrus drabužius, pavyzdžiui, rudą paltą, kurį Gwyneth Paltrow dėvėjo „Tobuloje žmogžudystėje“ („A Perfect Murder“, 1998 m.). Jie norėjo sužinoti, iš kur jį aktorė gavo. Bet juk filmas sukurtas prieš 25 metus!
– Tikriausiai dažniausiai klausiama apie „Esminio instinkto“ apklausos sceną, kur Sh.Stone vilki baltą suknelę, bet nemūvi kelnaičių. Ar tuomet numanėte, kad ši scena taps tokia įžymi?
– Scenarijuje buvo parašyta, kad po suknele aktorės herojė nieko neturi. Žinojau, kad scena bus vertinama prieštaringai, bet kad taps ikoniška? Ne.
– Anuomet Sh.Stone buvo laikoma sudėtingo charakterio. Ar dažnai iš žvaigždžių išgirstate: šito tikrai neapsivilksiu?
– Ji nebuvo įnoringa. Kai aktorius ar aktorė ateina į persirengimo kambarį, nesakau: „Pažvelkite, aš jums tai parengiau!“ Taip nesielgiama. Kostiumų dizainas nereiškia diktatūros. Kartu su aktoriais bandome sukurti personažą, kurio drabužiai papildo ir paryškina filmo veiksmą.
– Už kostiumus filmui „Openheimeris“ pagaliau buvote nominuota „Oskarui“. Žurnalas „GQ“ žavėjosi, kad aktoriaus Cilliano Murphy herojaus Openheimerio kostiumai vyrų mados požiūriu tapo geriausi, o to seniai nebuvo. Bet juk filmas pasakoja apie realų asmenį, yra jo drabužių, skrybėlės, diržo sagties nuotraukų. Tiesiog viską reikia iš naujo priderinti. Nejaugi sudėtinga?
– Galimi ir tokie argumentai, bet su tokia nuomone nesutikčiau. Juk iššūkis realius žmones perkeliant į ekraną toks pat sudėtingas kaip ir kito kino žanro atstovams. Bet vadinamieji kostiuminiai filmai beveik visada nepakankamai įvertinami.
Moterų mada turi daugiau variantų, puošmenų. Bet ir vyrų madai reikia skirti ne mažiau dėmesio parenkant tinkamas spalvas, medžiagas, sukirpimą, ne mažiau svarbu ir kaip drabužis priglunda prie kūno. Kurdami filmą labai daug tyrinėjome, peržiūrėjome kiekvieną fiziko Juliaus Roberto Oppenheimerio gyvenimo nuotrauką. Filmo herojus visus tuos metus iš tikrųjų rinkosi tą patį drabužių siluetą. Bet pritaikyti jį aktoriui C.Murphy, kad jis taptų Openheimeriu, prireikė laiko.
Režisierius Christophas Nolanas manęs kartą paklausė: „Kaip manai, kokios spalvos jo marškiniai?“ Atsakiau: „Įvairių mėlynos spalvos atspalvių.“ Jis dar pasiteiravo: „Tikrai žinai?“ – „Ne, bet tai jaučiu.“ Beje, kokią spalvą reikėtų pasirinkti derinant prie aktoriaus C.Murphy akių? Jos tokios mėlynos, lyg ant šio veido tyvuliuotų krištolo skaidrumo ežerai.
– Teigiama, kad dėl tinkamos skrybėlės C.Murphy išmaišėte kone pusę pasaulio.
– Niekada nemaniau, kad tai bus taip sunku. Bet ši vienintelė filme skrybėlė yra tokia ryški! Kiekviena detalė, spalva, forma turėjo būti tobulos. Iš pradžių nuvykome pas skrybėlių gamintoją Italijoje, po to – į Niujorką, paskui paprašėme kažko iš Anglijos, bet arba medžiaga buvo per stora, arba spalva netinkama. Galiausiai atsidūrėme Los Andželo skrybėlių parduotuvėje „Baron Hats“. Pirmasis bandymas buvo sėkmingas.
– Ar tiesa, kad iš pradžių nenorėjote dirbti kine, svajojote tapti mados dizainere?
– Net septynerius ar aštuonerius metus dirbau vienam prekės ženklui, bet paskui tas darbas tapo man nuobodus. Mano tuometis vyras buvo susijęs su kinu ir Naujajame Orleane kūrė mažo biudžeto juostą. Aplankiau jį filmavimo aikštelėje ir, kadangi jie neturėjo kostiumų dizainerio, paprašė manęs. Net neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Bet man patiko kinas, buvo įdomu, todėl sutikau.
– Kaip vyksta kostiumo dizainerio darbas?
– Dažniausiai kurdamas filmą režisierius jau būna numatęs kostiumų dizainerį. Jei mane, tuomet paskambinama mano agentei ir, jei nesu užsiėmusi, gaunu scenarijų. Jei jis sudomina, o filmo kūrėjų nepažįstu, susitinkame. Kartais iškart išdėstau savo pirmąsias idėjas. Jei gaunu šį darbą, prasideda ramus laikotarpis, kai gilinuosi į scenarijų ir dekoracijas. Paskui ieškau knygose, žiūriu kitus filmus, einu į muziejų. Kai tampa aišku, koks turi būti personažo įvaizdis, susitinku su režisieriumi, operatoriumi ir prodiuseriais. Tuomet išsiaiškiname, ar visi mąstome ta pačia kryptimi. Visuomet būna diskusijų ir dėl filmo biudžeto.
– Kaip sekėsi kurti „Netflix“ serialą „Bridžertonai“ („Bridgerton“)? Ar šio projekto dalyviai, kaip ir jūs, įsivaizdavo tiek daug ryškiaspalvių drabužių?
– Jie bent jau nenorėjo kurti eilinės istorinės dramos, nenorėjo, kad atrodytų kaip rašytojos Jane Austen romanuose. Beveik jokių perukų! Taigi jiems tiksliai aprašiau, kaip įsivaizduoju „Bridžertonų“ pasaulį: kaip ten atrodo, taip jaučiamasi, tokie bus kostiumai. Visiems patiko.
– Ar iš tikrųjų pagaminote 7500 kostiumų?
– 7500 dalių – nuo apatinių iki palto. Juk šis pasaulis neegzistavo, todėl negalėjome nieko pasiskolinti iš kostiumų nuomos. Bet bijojau, kad šiame seriale padariau milžinišką klaidą. Beveik nėra perukų, akį rėžiančios spalvos, šiuolaikiniai papuošalai – epochų įvairovė. Retsykiais pagalvodavau, ar iš manęs vėliau nebus šaipomasi.
– Vienas žymiausių jūsų aprengtų personažų – aktoriaus Michaelo Douglaso suvaidintas Gordonas Gekas filme „Volstritas“ („Wall Street“). Visi vyrai 9-ojo dešimtmečio pabaigoje norėjo atrodyti kaip jis. Jis nešiojo marškinius su kontrastingų spalvų apykaklėmis, plačias kelnes, dviejų spalvų petnešas. Kas įkvėpė sukurti tokį stilių?
– M.Douglaso personažas turėjo atrodyti kaip vyras, kuris viską pasiekė savo jėgomis, – drąsus, stiprus, pasitikintis savimi. Bet tuo metu taip apsirengę žmonės nevaikščiojo gatvėje, mada buvo gana konservatyvi. Tai pakeitė Gordonas Gekas. Viskas, ką jis vilkėjo, tapo mados tendencija.
– Filmų kostiumų dizaineris daro poveikį madai kaip ir mados dizaineris?
– Kartais, sakyčiau, esame net įtakingesni. Žmonės įsimyli filmų herojus, pirmiausia didžiajame ekrane. Jie nori būti ir atrodyti kaip jie. Kai daug žmonių vienu metu jaučia tą patį, tai daro didžiulę įtaką laikmečio dvasiai.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
