Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo vestuvių planuotoja, renginių organizatorė Laura Vagonė (43 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Be minimalios sporto dozės ir pusryčių. Neišeinu iš namų nepavalgiusi. Net jei kur nors reikia būti labai anksti, atsikelsiu dar anksčiau, kad išlaikyčiau savo pasiruošimo dienai rutiną.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Vienareikšmiškai – karas. Gyvenimas šalies agresorės pašonėje, esu pajautusi jau kuris laikas, man kelia vidinį nerimą. Apskritai gyvename tokiais neramiais laikais, mane gąsdina mintis, kur visa tai nuves.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Įkvėpimo šaltinių yra visur: gražus, bet ne banalus saulėlydis visada mane nuteikia kūrybiškai, klausimus keliantis menas, geros knygos, sutinkami žmonės, kelionės, muzika („Spotify“ platformoje galėčiau praleisti valandų valandas), pasibuvimai su draugais, važiavimas automobiliu Panemunės arba Neringos keliais visada sujaudina. Įkvėpimas gyvena įvairiausiose vietose.
– Kas labiausiai pykdo?
– Šiaip nesu pikta moteris, bet yra dalykų, kurie erzina. Erzina skambučiai su paslaugų, paslaugėlių, konsultacijėlių prašymais, negaliu pakęsti dirbtinų, apsimetėlių žmonių. Nervina, kad žmonės, turėdami socialinėse medijose atviras tribūnas, kartais nepasinaudoja teise patylėti.
Labai pykstu, kad Lietuva vis dar yra tarp penkių Europos Sąjungos šalių, nesugebančių sutvarkyti partnerystės įstatymo, užtikrinančio vienodas teises tos pačios lyties šeimoms.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Sakyčiau, reikšmingiausias visai mano karjerai: esi gudri kaip lapė.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Meilė, knygos, gardus maistas.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Drąsi, gudri ir laisva.
– Geriausios atostogos buvo...
– Paskutinė kelionė į Kambodžą tikrai buvo įsimintina. Spėta ne tik paatostogauti, bet ir susituokti.
– Kur slypi laimė?
– Mano laimė slypi mažuose dalykėliuose. Čia panašiai kaip ir dėl įkvėpimo. O šiaip būčiau laimingiausia, jei mano sūnus užaugtų laimingu žmogumi.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padariusi dėl meilės?
– Tikriausiai pirmas pasimatymas su Eimantu buvo gana beprotiškas. Nematę vienas kito gyvai, mes susitarėme susitikti pirmą kartą Kijeve. Tai buvo viena beprotiškiausių ir gyvenimą keičiančių kelionių.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Basos vasaros pas močiutę Pamituvy. Kolorado vabalų rinkimas. Senelio duonos riekės su sviestu ir smulkiai pjaustytu svogūnu. Sirpstančios vyšnios po miegamojo langu. Maudynės. Ir visokie vaikiški nuotykiai.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Mano tėtis visą gyvenimą dirbo statybų srityje, buvo darbų vadovas. Vieną vasarą, kai jau išreiškiau norą dirbti (man buvo gal 13 metų), jo darbovietėje įsidarbinau raktininke. Turėdavau visiems atrakinti sandėliukus, patalpas. Atsimenu, kaip sunku būdavo rytais anksti keltis. Kad laikas neprailgtų, buvau išmokyta glaistyti ir dažyti. Kol kas šių įgūdžių dar nesu panaudojusi praktiškai.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Į šitą klausimą neįmanoma atsakyti. Labai graži vandens spalva Kambodžoje, ir tas auksinis saulės laidos momentas. Gegužės vidurio žaluma yra neapsakomo grožio.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Neringa. Visa – nuo iki.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Mano darbe rutinos nėra. Kiekviena diena vis kitokia.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Kadaise vaikystėje mama yra pasakiusi: viską turi pasidaryti pati, niekas nieko ant lėkštutės neatneš. Tai labiausiai įstrigęs patarimas.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Aš jautrus žmogus. Verkiu ir per filmukus, ir net per reklamas. visai neseniai susigraudinau ant scenos pristatinėdama savo pranešimo skaidrę apie Albino ir Vitaliaus vestuves.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate (mėgstate)?
– Nemoku pasakyti NE. Paskui baru save, kai nebespėju su visais darbais ir kitais įsipareigojimais. Save pagiriu dėl tvirto charakterio ir gebėjimo žongliruoti tarp paleistų plaukų ir verslumo.
