R.Dominaitytė yra gimusi gegužę. Būtent tą mėnesį ji sukūrė ir „Knygos teatrą“, šįmet minintį dvyliktus veiklos metus.
„Taip sutapo, kad be dvigubo gimtadienio, turiu dar vieną progą švęsti – magistro studijų baigimą akademijoje. Tai man yra ypatingos svarbos įvykis, kuriuo norėjau pasidalinti ir su sau artimiausiais, ir su teatro mylėtojais“, – sako R. Dominaitytė.
Anot jos, vienas pirmųjų „Knygos teatro“ kūrinių buvo Vinco Mykolaičio Putino romano „Altorių šešėly“ interpretavimas. Prisiminimas apie šį pastatymą R. Dominaitytę įkvėpė naujai pažvelgti į pagrindinio herojaus Liudo Vasario istoriją bei adaptuoti ją taikomajam teatrui. Dabar tai – edukacinis projektas, leidžiantis ne tik pagilinti žinias apie lietuviškos klasikos šedevrą, bet ir jas praplėsti naujais arba pamirštais faktais.
„Interaktyvus bendravimas su publika, jos įtraukimas į veiksmą yra mano kūrybai itin būdingas bruožas. Šįkart į žaidimą pakviečiau ir man artimus žmones – buvusius klasės draugus, grupiokus ir tuos, su kuriais daug metų žengiau kūrybos keliu. Tai buvo mano dovana jiems trigubos šventės proga“, – šypsosi R. Dominaitytė.
Gimtadienį – susitikimą, surengtą restorane „Okata“, anot jos, įkvėpė ir sentimentai Kaunui – miestui, kuriame aktorė gimė, augo ir žengė pirmuosius žingsnius į sceną.
R.Dominaitytė su šypsena prisimena tą laiką, kai dirbdama bare indų plovėja, pamatė skelbimą apie renkamą naują aktorių kursą.
„Aš būsiu aktorė“, – tuomet, norėdama padaryti įspūdį savo mylimajam baikeriui, ištarė jauna moteris.
Atranka, R. Dominaitytės teigimu, jai tapo valios, kūrybiškumo, spontaniškumo išmėginimu. Ji iki šiol prisimena, kaip nuoširdžiai stebėjosi vėliau grupioke tapusios Birutės Prekevičiūtės patirtimi.
„Ji, augusi teatro mėgėjų šeimoje, žinojo viską – buvo susipažinusi su etiudais, kompozicijomis ir daugybe kitų dalykų, apie kuriuos aš nė girdėti niekada negirdėjau. Vilčių, kad mane priims studijuoti, buvo mažai. Ypač kai kandidatavo toks patyręs jaunimas. Bet mane išgelbėjo netikėtumas, kai, paprašyta suvaidinti kažką džiaugsmingo, puoliau šaukti, kad aš įstojau. Tuomet režisierius tik šyptelėjo ir ištarė – „Gerai gerai. Tu tikrai įstojai“. Net neįsivaizuoju, ar tokias akimirkas kada nors galima pamiršti“, – dalinasi aktorė, „Knygos teatro“ įkvėpėja.
Įdomios praeities istorijos ją riša ir su režisieriumu, aktoriumi Andriumi Žiurausku. R. Dominaitytė su šypsena prisimena karjeros pradžioje vaidintą dviejų dalių spektaklį, kurio pasižiūrėti atėjo būrys draugų ir du nepažįstami žmonės.
„Buvo labai geras oras, savaitgalis, taip visi norėjome vykti į sodą. Tuomet, po pirmos spektaklio dalies, kilo mintis jį vaidinti pabaigti gamtoje. Susirinkome kostiumus, rekvizitą, pakvietėme nepažįstamuosius ir... išvykome“, – jaunystės nuotykius ir kūrybinius sprendimus prisimindama kvatoja pašnekovė.
Po šįkart Kaune įvykiusio spektaklio – susitikimo R. Dominaitytė pasidalino ir kitomis asmeninio gyvenimo istorijomis – apie šviesaus atminimo tėčio intensyvias pastangas jai surasti jaunikį, „princą“, tapusį jos vyru, vaikų Upės ir Ugniaus gimimą bei jų vardų „paieškas“, katastrofas mokantis vairuoti automobilį.
„Gyvenime buvo visokių patirčių ir jomis norisi dalintis. Tad, šįmet mano triguba šventė buvo neįprasta – su taikomojo teatro spektakliu bei pokalbiais po jo. Ir abi šios dalys man buvo vienodai svarbios, pagrįstos noru bendrauti, meile bei apkabinimais“, – sako R. Dominaitytė.
