Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo buvęs modelis, „Mis Lietuva 2002“ nugalėtoja Vaida Grikšaitė-Česnauskienė (40 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Vyro Deivido su meile padarytos rytinės kavos.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Stengiuosi baimėms nepasiduoti, o jų ne viena ar dvi galėtų būti. Baimės – mūsų požiūrio klausimas ir nuolatinis darbas jas analizuojant.
Gal kartais ir perdėtai dėlioju scenarijus – vienas, antras, vyras visada stabdo: „Ramiai, per daug tam eikvoji energijos.“ Jis teisus.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Iš sutiktų ir mane supančių žmonių, jų kasdienės patirties, išminties ir, žinoma, knygų. Mane lyg magnetas traukia Adomo Mickevičiaus biblioteka. Kol mažoji Ema gimnastikos treniruotėje, dvi valandas keletą kartų per savaitę laiką praleidžiu ten.
Pagal nuotaiką ir to laiko poreikį atsakyti sau į rūpimus klausimus, aktualiausius momentus skaitau ir dalinuosi su savo aplinka.
– Kas labiausiai pykdo?
– Tai, kas vyksta ne pagal planą, bet bandau save raminti – kad ir kas vyktų, taip turi būti.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Man labiau patinka jais nuoširdžiai dalintis. Kiek yra buvę momentų, kai tiesiog gatvėje pamatau gražų žmogų, kuris spinduliuoja tokia šilta energija, kad užtenka drąsos sustabdyti ir tiesiog pasidalinti nuoširdžiu komplimentu.
– Dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Be šeimos.
– Žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Esu labai savikritiška, tad sunku vertinti save realiai.
Pagalbos paprašiau vyro Deivido, gavau žinutę, nes sakė negalįs čia ir dabar tiesiog pasakyti: „Energinga, seksuali, savimi pasitikinti ir šeimai atsidavusi moteris. Ji tarsi magnetas, traukianti prie savęs žmones, komunikabilumo jai tikrai netrūksta.
Jei reikės, ji iš visų jėgų stums mane, vaikus į priekį, o jei bus blogai, tikrai bus rūpestinga ir visada šalia. Santuokoje esame jau 16 metų, meilės ir aistros mūsų santykiuose tikrai netrūksta.
Ji pavydi moteris, tad priežasties pavydui geriau nesuteikti. Kaip ir bet kuri moteris, ji nori ne tik žinoti, bet ir jausti vyro meilę bei rūpinimąsi. Kitaip tariant, ne vien tik žodžiais, o ir darbais žmoną mylėti reikia.“
Su tokiais žodžiais man lieka tik sutikti. (Šypsosi.)
– Geriausios atostogos buvo...
– Su metais turbūt darausi vis sentimentalesnė. Vaikystėje kaime pas senelius, artimus giminaičius, kai galėdavai pašėlusiai mėgautis vasara ir visais jos malonumais.
– Kur slypi laimė?
– Paprastuose kasdieniuose momentuose, tik reikia mokėti, norėti, sugebėti ją jausti.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padariusi dėl meilės?
– Draugystės pradžioje, kai vyras Deividas žaidė Škotijoje, futbolo komandoje „Heart of Midlothian“, o aš darbavausi Lietuvoje, abiejų darbo dienai pasibaigus skambindavomės ir įsijausdavome į pokalbius be pertraukos nuo 19 val. per visą naktį iki suskamba žadintuvas keltis į darbą. Juokiamės abu prisiminę, apie ką tiek reikėdavo kalbėti.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Puoselėjamos šeimos tradicijos, su kuriomis augau, o dabar auga ir mūsų vaikai.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Laukdavau vasaros atostogų kaime pas krikšto tėvelius, kai galėsiu padėti suktis braškių laukuose ir turguje padedant jas parduoti.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Praktiška juoda.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Ten, kur daug gyvos žalios spalvos, įvairiausių gamtos garsų, ramybė, ežeras, miškas – mūsų sodyba.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Jos neturime. Rutina tiesiog neįmanoma, kai turi nuolat atliepti mūsų trijų vaikų poreikius.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Neskubėti gyventi!
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Vasario 16-osios minėjime prie Signatarų namų Vilniuje, Pilies gatvėje.
Koks tai buvo jautrus momentas, griebė už širdies tūkstantinei žmonių miniai uždainavus „Lietuva brangi“!
– Ko labiausiai savyje nemėgstate (mėgstate)?
– Esu perfekcionistė, turbūt viskas tuo ir pasakyta.
