Išgirdusi komplimentą, kad laikas jai nepavaldus ir išoriškai ji visai nepasikeitė nuo tų laikų, kai suvaidino pirmuosius garsius savo vaidmenis, Julia tik šyptelėjo: „Tai netiesa, – ir pridūrė: – Abu mano tėvai – labai gerų genų. Nesakau, kad nesu pasikeitusi, juk mačiau Tomo Hankso ir savo nuotrauką iš vieno seno filmo! Abu ten atrodome tarsi išlyginti.“
Jos amžinos jaunystės paslaptis – geri genai, visavertis gyvenimas ir meilė. Julia tiki žmonių meilės galia, o vyras (kino operatorius Danielis Moderas, už kurio Julia ištekėjo 2002-aisiais) ją myli taip stipriai, kad moteris jaučiasi be galo laiminga. Laiminga ji jaučiasi ir tada, kai mato laimingus žmones, nesvarbu, kiek jiems metų.
„Prancūzų kino aktorė Anouk Aimee prieš daugelį metų, kai buvau labai jauna ir man nė į galvą neatėjo, kad kada nors turėsiu raukšlių, man pasakė: „Iki 50 metų gyveni savo veidu, o paskui gyveni iš savo veido.“ Niekada žiūrėdama į veidrodį nematau Julios Roberts – garsenybės – veido. Visada – tik savąjį.
Negaliu savęs taip skirstyti. Pats sofistiškiausias skirtumas tarp manęs, kurią visi pažįsta ir tapatina su filmais, ir manęs, kuri klaidžioja po prekybos centrus, – buvimas su makiažu ir be jo. Kartais net neatpažįstu savo veido. Galvoju: „Kas čia veidrodyje?“ – šypsojosi Holivudo aktorė.
Nors niekada nestudijavo aktorystės meno, Julia filmavimo aikštelėje prieš kameras jaučiasi puikiai. O nuvykusi į prekybos centrą jaučia, kad žmonės joje mato pažįstamą veidą ir nesivaržo klausdami kasdienių dalykų. Pavyzdžiui, kodėl taip nusikirpote plaukus?
„Tokie klausimai nėra nemandagūs. Taip yra todėl, kad žmonės jaučiasi mane pažįstantys, lyg kiekvieną sekmadienį bažnyčioje sėdėčiau už jų. Tai tas jausmas, kai jauti, supranti žmogų, kurio net nepažįsti.
Tikiu, kad daugelyje savo vaidmenų buvau panaši į save. Bet aš pati niekada nesijaučiau vaidinanti save. Tiesą sakant, vienas sunkiausių filmų man buvo „Noting Hilas“ (1999 m.), kuriame vaidinau aktorę! Man buvo taip nepatogu! Net nežinojau, kaip vaidinti tą moterį“, – „Vogue“ sakė žvaigždė.
Vis dėlto J.Roberts turi ir griežtąją savo pusę. Nors save ji mato kaip atvirą asmenybę, yra tiesmuka, žino – pasaulyje yra daug žmonių, kuriems ji atrodo itin griežta.
„Tokia kai kam galbūt atrodau todėl, kad esu sąžininga ir visada sakau, ką manau. Bet visada stengiuosi būti maloni“, – sakė ji.
– Kitas jūsų veidas yra feministinis. Esate garsi ir vaidinate nuo 21 metų. Ar jaučiate atsakomybę moterims, kai renkatės, kaip elgtis filmuose ir gyvenime? Ar kada nors pagalvojate: „Aš kažkam atstovauju?“ – aktorės paklausė Richardas Curtisas – britų scenaristas, prodiuseris ir kino režisierius, vienas sėkmingiausių Didžiojoje Britanijoje, „Vogue“ žurnalui kalbinęs legendinę aktorę. Beje, jis – ir filmo „Noting Hilas“, kuriame J.Roberts vaidino su Hugh Grantu, scenarijaus autorius.
– Manau, kad labiau reikėtų sakyti, jog dalykai, kurių pasirenku nedaryti, reprezentuoja mane pačią.
– Kaip manote, ar jaunesniems aktoriams dabar lengviau ar sunkiau? Ar aktorystė šiandien skiriasi nuo jūsų laikų?
– O, tai visiškai skiriasi nuo tada, kai pradėjau aš. Turiu omenyje, kad kartais tikrai jaučiuosi kaip dinozauras. Šio verslo struktūra dabar visiškai kitokia.
– Dabar geriau?
– Nežinau, ar geriau, nes tai nėra mano patirtis. Bet skirtumas milžiniškas. Dabar yra tiek daug elementų, susijusių su žinomumu, kad tai turėtų varginti. Nesu jaunas žmogus, pradedantis dirbti pramogų versle XXI amžiuje, tad galiu klysti, bet man atrodo, kad dabar viskas kur kas chaotiškiau.
Daugiau triukšmo, daugiau pardavimo vietų – žodžiu, visko.
O buvo taip: susitinki su žmonėmis, skaitai scenarijus, bandai gauti darbą, gauni jį, stengiesi gerai atlikti, po to gali sutikti naujų žmonių, kurie gali pasiūlyti tave kitiems žmonėms, ir tada gali gauti kitą darbą, už kurį gali gauti šiek tiek didesnį atlyginimą. Tai gali būti šiek tiek geresnis darbas. Tai turėjo tam tikrą struktūrinę prasmę.
– Noriu su jumis pasikalbėti apie jūsų juokingą veidą. Vienas dalykų, kuriuos aš ir mano šeima vertiname jumyse, yra tai, kad nesate snobė romantinių komedijų atžvilgiu. Didžiausią proveržį padarėte vienoje geriausių visų laikų romantinių komedijų ir prie jų pasilikote – vos prieš porą metų sukūrėte dar vieną tokį vaidmenį.
– Na, man patinka šis žanras. Turiu omenyje, kad mano filmas negyvenamoje saloje tikriausiai būtų „Filadelfijos istorija“. Be to, manau, kad tai neįtikėtinai sudėtinga. Niekada nesupratau, kokia netikėta sėkmė mane užklupo, kol ji liko gerokai už nugaros.
Pavyzdžiui, kad sukūriau vaidmenis filmuose „Graži moteris“, „Noting Hilas“ ir „Mano geriausio draugo vestuvės“. Todėl manau, kad man pasisekė.
– Niekada nepagalvojote: „Būtų geriau, jei filmuose dažniau mirčiau“?
– Ne. Esu laiminga, kad nemirštu. Laiminga, kad mirštu rečiau.
– Būtent tai ir daro jus ypatingą. Be to, jums gerai sekasi būti juokingai.
– Man patinka prajuokinti žmones. Tai man teikia tiek džiaugsmo, kad tai beveik kvaila.
– Manau, kad jūs norite iš savęs pasijuokti. Esate pasirengusi pralaimėti. Viena puikių filmo kalbų yra jūsų bandymas įtikinti vaikiną filme „Mano geriausio draugo vestuvės“ pasirinkti jus, nes jis nesirenka jūsų.
– Tai buvo gana įtartinas personažas. Kaip dabar prisimenu tą vaidmenį. Juokinga, nes tada mačiau heroję tokiomis nekaltomis akimis.
Vertinu ją: ji jį mylėjo, jie buvo sudarę tokį sandėrį! Bet kartu ji daro siaubingus dalykus. Žinoma, aš mačiau jos apgaulę, mačiau jos klastą, bet mačiau tai per jos meilės jam ir noro, kad jie būtų kartu, prizmę.
– Ar galime šiek tiek pasikalbėti apie „Eriną Brokovič“? Už šį filmą gavote „Oskarą“. Ar nuo pat pradžių ši juosta turėjo ypatingos magijos, ar tai buvo tiesiog dar vienas filmas?
– Šis filmas buvo magiškas. Visi filmai savaip magiški, kitaip mes jų nekurtume. Vaidinau „Pabėgusioje nuotakoje“, kai Stevenas Soderberghas paskambino ir pasakė: „Norėčiau pasikalbėti su tavimi apie „Eriną Brokovič“.“
Šaunu! Tądien buvau tokia pasipūtusi ir išdidi, vos galėjau ištverti filmavimo aikštelėje, juk S.Soderberghas atvažiuoja!
– Pakalbėkime šiek tiek apie madą. Tikriausiai į jus dažnai kreipiasi kvepalų ir drabužių prekių ženklai ir panašiai. Kaip renkatės, ką remti, o ko ne?
– Man tai labai svarbūs ir apgalvoti sprendimai. Daugumai jų nepritariu. Daug dėmesio skiriu įmonėms, kurias valdo šeimos. Būtent tokios visada sulaukia mano dėmesio.
Tiesiog jaučiu, kad labiau suprantu, kas yra šeimos įmonė nei tam tikras stabilus žmonių, kurie dirba kartu, sambūris. „Chopard“ yra šeima ir tai man kažką reiškia. „Lancome“ nėra šeima, bet aš su jais dirbu taip ilgai ir mes visi taip artimai pažįstame vieni kitus, kad šiuo požiūriu ši bendrovė man tapo labai šeimyniška.
– Šeimos veidas. Kai su jumis dirbau, nebuvote ištekėjusi, o dabar man atrodo, kad šeima yra svarbiausias dalykas jūsų gyvenime.
– Galiu atsakyti trumpai: taip.
– Ar esate labai gerai mokamas profesionalas, ar renkatės tarp darbo ir šeimos?
– Laimingiausias mano profesinio ir šeiminio gyvenimo aspektas yra tas, kad sėkmė mano profesiniame gyvenime atėjo anksčiau. Taigi iki to laiko, kai sulaukiau šeiminio gyvenimo sėkmės ir mano gyvenime atsirado vyras ir vaikai, kurie norėjo likti namuose, dirbau 18 metų.
Todėl jaučiausi turinti prabangą būti su jais. Man nereikėjo rinktis vieno ar kito. Buvo lengva pristabdyti darbus, kad galėčiau atsiduoti namams ir šeimai.
Buvau labai dėkinga gyvenimui už tai, kad galėjau likti namie ir būti su šeima.
– Taip, tai prabanga, bet tai jūsų užsitarnauta prabanga. O šiuo metu, jei jūsų paprašytų rinktis karjerą, o ne šeimą, nekiltų abejonių, kad šeima yra pirmoje vietoje?
– Tikrai nekiltų. Kita vertus, mano vaikai mato, kad kūryba mano gyvenimui suteikia prasmę. Noriu, kad jie tai suprastų. Peržengti namų slenkstį ir būti kūrybingam tikrai svarbu, net gyvybiškai svarbu. Ir tai neatima iš šeimos mano meilės namams. Tai dar vienas mano gyvenimo lygmuo.
– Daugelį senstant persekioja klausimas, kur slypi ateities malonumai? Ar yra dalykų, kurių vis dar nesate padariusi, bet norėtumėte? Ką norėtumėte padaryti, kai pradėsite galvoti apie tai, kokie bus ateinantys 20 metų?
– Nesu tokia toliaregė planuotoja. Tiesiog matau čia ir dabar, ir tai, be abejo, man teikia didžiulį džiaugsmą ir pasitenkinimą.
– Taigi manote, kad mėgausitės viskuo, ką dabar turite, – aktoryste, šeima, draugais?
– Tiesiog eisime toliau. Tai nuolat vyksta.
– Ar nesigailite, kad neįstojote į universitetą?
– Man dėl to labai gaila, tačiau mano planuose to nebuvo.
– Ar buvote nepakankamai protinga?
– (Juokiasi.) Ne, turiu galvoje, kad mano šeima neturėjo pinigų, o aš neturėjau galimybės gauti stipendiją. Ir su vaikais išgyvendama jų koledžo pasirinkimus, kalbėdama su jais apie tai, apie ką jiems įdomu sužinoti daugiau, tiesiog jaučiau, kaip mane užpildo tos akademinės erdvės ilgesys.
Noriu mokytis antropologijos! Kur ta akademinė erdvė tokiems kaip aš?
