Tiesa, Daivos santuoka su pirmuoju vyru netrūko visą gyvenimą, po 8-erių metų jiedu išsiskyrė. Žinoma, gyvenimas nesustojo. Po skyrybų moteris liko ištikima islamui, augina jau 20-uosius metus skaičiuojantį sūnų iš pirmosios santuokos. Daiva nepabūgo savo širdies atverti antrąjį kartą. Jau daugiau nei dešimtmetį moteris laimingai gyvena su antruoju vyru ir drauge augina dukrą (12 m.).
Lietuvė tikina, kad islamas suteikė jos gyvenimui tikrumo ir savo viduje ji jaučiasi tikra musulmonė. „Pasijutau pagaliau esanti namuose“ – ne kartą pokalbio metu patvirtino Daiva.
Ilgą laiką, net ir karščiausią dieną dažniausiai moteris vilkėdavo drabužį ilgomis rankovėmis, o galvą apsigaubdavo skara – juk taip pridera musulmonei. Visgi, visai neseniai moteris skarą nusiėmė ir viešumoje pasirodo nebepridengusi plaukų.
„Tiesiog atėjo laikas, kada pajutau norą rengtis šiek tiek atviriau. Žinoma, dalis musulmonų nepraleido progos pademonstruoti pasipiktinimo, dėl to, kad atvirai rodau savo plaukus“, – apie kitataučių reakcijas pasakojo Daiva.
– Koks dabar etapas jūsų asmeniniame gyvenime, kokie jums buvo pastarieji metai?
– Šiuo metu didžiulį dėmesį skiriu savo prekinio ženklo auginimui, o taip pat ir vaikams – atėjo laikas, kai pradėjau suvokti, kad laikas greitai bėga, jie auga, o aš jau įpusėjau penktą dešimtmetį. Žinoma, susimąstyti priverčia ne tik amžius, bet ir pastarųjų metų įvykiai. Šiuo metu vykstantis genocidas Palestinoje, moko į gyvenime pažvelgti kitu kampu. Stengiuosi skirti savo laiką artimiems žmonėms, kurie yra čia pat, gyvi, todėl kiek mažiau esu aktyvi socialiniuose tinkluose. Šiuo metu veiklos netrūksta, vos spėju rasti laisvą tarpelį savo dienotvarkėje. Artimiausias renginys – madų savaitė Madeiroje, kurioje esu viena iš organizatorių, rūpinuosi dizainerių ir modelių stilizacija. Renginys pakankami reikšmingas, dirbame su muzikos ir mados pasaulio žvaigždėmis. 3–4 valandos miego šiuo laikotarpiu jau tapo įprasta. Vėliau laukia Bukareštas, Oslas, Stambulas o kiti metai – Dubajus.
– Jums nemažai teko patirti. Ar visa patirtį vertinate nurašote, kaip gyvenimo pamokoms? Kaip jos jus keičia ir kaip apskritai jas primate?
– Dažnai išgirstu šį klausimą: „Ar darytum, ką nors kitaip, jeigu galėtum atsukti laiką atgal? Visgi, man peršasi gan paprastas ir banalus atsakymas, kad nieko nekeisčiau, nes esu būtent tokia dėl praeityje padarytų ir kvailų, ir skausmingų, ir protingų sprendimų. Turbūt gyvenime gailiuosi tų sprendimų, kurie sukėlė skausmą kitiems. Norisi, kad pamokos priverstu mus labiau analizuoti save, žodžius, elgseną, kaip visa tai paveikia kitus žmones. Praeities išgyvenimus laikau stiklainyje, kurį vadinu „mokykla“. Praeities išgyvenimai mane užaugino ir subrandino, šiuo metu vis dar esu sužeistas žmogus, tačiau, ko gero, dėl to esu jautresnė ir empatiškesnė. Man rūpi aplinkiniai, aš niekada nepraeisiu gatvėje vykstant konfliktui, nenusigręšiu nuo verkiančio žmogaus, tačiau tokia tapau todėl, kad pati patyriau daug skausmo. Visgi, vienas svarbiausių dalykų, ko mane išmokė praeities pamokos, sakyti „ne“.
– Minėjote, kad buvote maištaujanti mergina jaunystėje. Papasakokite plačiau...
– Vaikystėje buvau hyperaktyvus vaikas, o dabar esu hyperaktyvus suaugęs žmogus. Jei atvirai, gyventi lengviau, kai širdyje lieki vaiku, nes žmonės kai kuriuos dalykus atleidžia lengviau. Jaunystėje buvau maištaujantis jaunas žmogus, nes man visuomet reikėjo daug dėmesio ir meilės. Tėvai, kaip ir daugelis, daug dirbo ir iki kol pati netapau mama, to nesupratau. Visgi, tas dėmesio trokšimas todėl, kad negavau iš aplinkos būtent to, ko trūko širdyje. Galbūt tai buvo ir religija. Žinoma, užaugome komunistinėje Lietuvoje, politika buvo mūsų religija. Ribotos religijos, kurią galėjome sau leisti, man nepakako. Atsimenu, kai būdama paauglė nueidavau į bažnyčią kai nieko ten nebūdavo ir pasimelsdavau. Na, o maištavimas pasireiškė kitokiu elgesiu, apranga – dėvėjau didžiulius džemperius su kapišonais, mūvėjau „lenarus“ – plačias ir apsmukusias reperių kelnes, piešdavome su draugais graffiti, repuodavome ir pan.
– Priėmėte kitą tikėjimą – tapote musulmone. Ar niekada nesigailėjote tai padariusi? Ar išsiskyrus, nekilo minčių to atsisakyti?
– Praėjo 23 metai nuo tada, kai priėmiau islamo tikėjimą. O priežastis buvo labai paprasta – širdyje ilgą laiką glūdėjo dar neužpildyta vieta, o islamo tikėjimas mane užpildė ir nukreipė reikiama kryptimi. Pasijutau pagaliau esanti namuose. Būtent ši religija ir buvo tai, ko trūko manyje, atitinkanti mano vidinius įsitikinimus, todėl po skyrybų, nebuvo minčių nieko keisti. Tiesa, daugiau nei dvidešimt metų pranešiojau skarą, kuria visiškai dengdavau plaukus ir neseniai ją nusiėmiau. Tiesiog atėjo laikas, kai pajutau norą rengtis šiek tiek atviriau. Žinoma, dalis musulmonų nepraleido progos pademonstruoti pasipiktinimo, dėl to, kad atvirai rodau savo plaukus.
– Kokius jausmus per pastaruosius skyrybų metus išgyvenote? Grįžtame prie seno klausimo, tačiau, tai įvadas į naują klausimą. Ar skyrybos neatbaidė nuo tolimesnių meilės paieškų?
– Nei skyrybos, nei kas nors kitas neatims noro mylėti. Be abejo, skyrybų procesas buvo labai skausmingas. Jausmas, kad nepavyko ar nepasisekė – bene blogiausias. Visgi, jeigu norėčiau, tekėčiau, kad ir dešimt kartų. Tai natūralus procesas – gyvenimo tėkmė.
– Šiandien jūsų širdyje yra meilė?
– Mano širdyje meilė yra kiekvieną dieną – aplinkai, vaikams, gyvūnams, draugams, kurie yra mano šeima. Šiuo metu džiaugiuosi pilnaverte šeima, turiu antrąją pusę su kuria gyvename drauge. Kadangi jis vengia viešumos, gerbdama jo pasirinkimą, vengiu kalbėti apie asmeninius santykius.
