Laukdami švenčių mes dažnai vėl pasijaučiame vaikais. D.Morozovaitėi Kalėdos – džiugiausia metų šventė.
„Tas džiaugsmas giliai manyje yra vidinis. Manau, kad tai dovana. Širdimi ir protu suvokiu šių švenčių prasmę“, – sakė aktorė.
– Kada pradedate puošti namus?
Simona Nainė: Dažniausiai namus puošti pradedu arba paskutinę lapkričio, arba pirmą gruodžio savaitę.
Dalia Morozovaitė: Mane šiemet labai nudžiugino draugė, suorganizavusi advento vainikų pynimą. Pirmą kartą pyniau vainiką ramiai, be skubėjimo, su širdžiai miela kompanija. Susirinkome kelios mamos su dukrytėmis.
Mėgavomės obuoliais, pačių keptais gardėsiais ir arbata, klausėmės giesmių, vaikų čiauškėjimo bei juoko ir dalijomės, kaip stengsimės paruošti širdis šiam džiugiam įvykiui. Kūrybinis darbas nuramino. Laikas tarsi sustojo. Žavėjomės mergaičių kūrybiškumu, autentiškumu išsiskyrė ir mamų vainikai.
Akies krašteliu stebėjau kurti susitelkusias drauges. Kaip gera matyti ramią moterį.
Pirmoji puošmena mūsų namuose ir yra advento vainikas. Laikome jį ant valgomojo stalo ir kas sekmadienį pietaudami uždegame po žvakę. Namai ima kvepėti gyva egle ir vašku.
Ruoštis šventėms pradedame nuo advento pradžios. Keturios savaitės iki Kūčių – puikus laikas ne tik susitvarkyti ir išpuošti savo namus, bet ir išvalyti širdį. Simboliška, kad Jėzus gimė tvartelyje. Visada pagalvoju, ar mano širdis neprimena tvarto? Norisi, kad bent jau būtų jauku ir kvepėtų šiluma – tarsi šienu.
Živilė Kropaitė-Basiulė: Eglutę jau pasipuošėme, nes šiemet taip išeina, kad tai aš, tai vyras būsime išvykę, todėl norėjosi ją papuošti visiems būnant kartu.
Ruošdamiesi šventėms visada pasipuošiame eglutę, užuolaidas. Tačiau eglutę laikome balkone, nes renkamės gyvą, tad stovėdama balkone ji džiugina ir mus, ir aplinkinius, o namuose nepribyra spyglių.
Be to, kasmet vaikams ruošiu daugkartinį advento kalendorių. O šiemet vaikai dar labai norėjo pabandyti iškepti kalėdinių sausainių, tad jau esame nusipirkę visko jiems gaminti ir dekoruoti.
– Ar kasmet namuose keičiate dekoracijas?
S.Nainė: Ne, tikrai ne kasmet, tačiau visada kokiomis nors naujomis smulkmenomis tikrai atsinaujiname. Man patinka namus puošti minimaliai.
D.Morozovaitė: Pirmiausia galvoju apie saikingumą. Kur tik pažvelgsi, tiek pasakiško grožio puošmenų Senamiestyje, vitrinose, socialiniuose tinkluose. Man užtenka. Dekoracijų nekeičiu. Nebent papildau kokia nors miela smulkmena. Nors papuošimai tie patys, kiekvienais metais namai įgauna vis kitokią dvasią.
Ž.Kropaitė-Basiulė: Dekoracijų kasmet nekeičiame, naudojame ir senovinius žaisliukus, pavyzdžiui, tokią plastikinę eglutę, kurią aš dėdavau po pagrindine egle. Tačiau niekada nepuošiu eglutės sovietiniais žaisliukais, man jie nėra labai gražūs. Eglutę mėgstu dekoruoti vienos spalvos burbulais ir rankomis siuvinėtais žaisliukais.
– Mieliau renkatės gyvą ar dekoratyvinę eglę?
S.Nainė: Labai norėčiau gyvos eglutės, bet jei norime pasipuošti anksčiau, gyva eglutė nesulaukia Kalėdų. Kadangi namuose labai šilta, ji labai greitai pradeda mesti spyglius, tad liekame prie dirbtinės eglutės varianto.
D.Morozovaitė: Šis klausimas priminė vaikystėje išgyventą patirtį. Visuomet eglę puošdavome Kūčių dieną. Tokia tradicija išliko iki šiol ir man ji labai patinka. Prisimenu vienus metus, kai negavome eglutės ir nusprendėme, kad puošime tik eglės šakas.
Papuošėme gražiai, bet puikiai prisimenu, kad buvo labai liūdna žiūrėti į šaką, kai visuomet toje vietoje stovėdavo eglutė. Ir eglutė atsirado! Nepamenu tiksliai, kas ir iš kur atnešė. Lyg ir tėtis nupirko, o gal broliai parnešė iš miško.
Tą patį vakarą grožėjomės išdabinta egle. Šventėms visada grįžtame pas tėvus. Prieš išvažiuodami papuošiame nedidelę gyvą eglutę ir namuose, kad grįžus kvepėtų namai.
– Dovanas ir kitus šventinius pirkinius planuojate iš anksto ar vis dėlto atidėliojate?
S.Nainė: Dovanomis stengiuosi pasirūpinti iš anksto, bet kiekvieni metai skirtingi. Jei supuola labai daug darbų, būna, kad šventinėmis dovanomis rūpinuosi paskutinę minutę. Manau, kad ne dovanos yra didžiausia šių švenčių esmė, o dėmesys artimiausiems ir mylimiausiems žmonėms.
D.Morozovaitė: Nemėgstu dovanoti bet ką. Manęs nevargina dovanų pirkimas, kai žinau, ko ieškau. Aš galvoju apie žmones. Ir tikrai ne dovanų pirkimas teikia džiaugsmą, o mintys apie kiekvieną brangų artimąjį, apie mūsų santykį. Mūsų šeima labai didelė – turiu tris brolius ir dvi seseris. Visi suaugę, sukūrę šeimas.
O dar draugai... Reikia kūrybiškumo ir išminties renkant jiems dovanas. Stebiuosi savo sesių ir ypač brolių išradingumu, kūrybiškumu, humoru, dosnumu ir širdžių šiluma. Barame vieni kitus ir vis žadame, kad kitais metais tai jau jokių dovanų, juk jau dideli esame, kam tos išlaidos, kam tie rūpesčiai?! Bet kur tau... Tas galvos laužymas, kuo nustebinti mylimus žmones, man labai patinka.
Ž.Kropaitė-Basiulė: Stengiuosi viską susiplanuoti ir nusipirkti iš anksto, tačiau labai neapsikrauti, tad su visais artimaisiais traukiame burtus, kas kokį žmogų ištrauks, tam dovaną ir pirks, tik vaikams kol kas ši taisyklė negalioja.
– Kokia gauta dovana jums buvo įsimintiniausia?
S.Nainė: Kiekviena dovana man svarbi. Ir visai nesvarbu, ar tai koks nors daiktas, ar tiesiog ranka rašytas palinkėjimas. Svarbiausia, kad žmogus nutaria parodyti dėmesį.
D.Morozovaitė: Jau minėjau, kad mūsų šeima labai didelė, tad gyvenome paprastai. Nebuvome lepinami dovanomis. Per Kalėdas gaudavome riešutų, saldainių, mandarinų. Ir aš tuo labai džiaugdavausi.
Mane taip graudina ir jaudina šie prisiminimai. Kalėdos niekuomet nesisuko vien apie dovanas. Buvome labai laimingi tame tikrume, kuriame augome apgaubti nuoširdžios, nenupirktos meilės. Išmokome kurti ryšį, dalintis.
Taigi atsimenu vieną Kūčių vakarienę, kai sėdėjome virtuvėje prie stalo ir kažkas pabeldė į lauko duris. Tėvai sako: „Bėkit, vaikai, pažiūrėkit, kas ten?“ Mes išvirstame pro duris, o ten didelis žalias plastikinis arkliukas! Iš kur jis atsirado? Puolame dairytis. Sniege tik pėdsakai. „Kalėdų Senelis buvo atėjęs!“ – sako mama. Negaliu apsakyti šio stebuklo jausmo. Tuo arkliuku dalijomės visi.
Ž.Kropaitė-Basiulė: Man įsimintiniausia dovana buvo dviratis. Vaikystėje gyvenome mažame komunaliniame bute, kuriame reikėdavo atitraukti spintą, kad pasidarytų atskiras miegamasis. Kur ten dar galėjo tilpti tas dviratis, man jis tikrai atrodė milžiniškas, nors realybėje buvo paprastas vaikiškas dviratukas.
– Kas jūsų namuose atsakingas už šventinį stalą?
S.Nainė: Jei švenčiame pas mus Vilniuje, tuomet aš. Jei keliaujame sutikti švenčių pas mano sesę, šventiniu stalu rūpinasi ji. Jei pas tėvus – tuomet mūsų mamytės.
D.Morozovaitė: Mama. Ji – centrinė ašis, o mes sukamės aplink ją. Ji – mūsų virtuvės šefas. Šventiniam stalui ruošiame patiekalus pagal jos receptus. Tiksliau, mes jai talkininkaujame. Nors ir atsiranda kas nors nauja, naujovė nenugali tradicinių mamos širdyje išnešiotų receptų.
Ž.Kropaitė-Basiulė: Mano ir vyro mamos.
– Kokius patiekalus dažniausiai gaminate Kūčioms? Ar visuomet ant stalo būna 12 patiekalų?
S.Nainė: Stengiamės laikytis tradicijų ir turėti 12 patiekalų ant stalo. Neįsivaizduoju šventinio stalo be silkės, žuvies patiekalų. Dažniausiai gaminame vieną karštąjį patiekalą, o kitus ruošiame kaip užkandžius.
D.Morozovaitė: Kai padengiame Kūčių stalą, suskaičiuojame patiekalus, įprastai jų būna 12, kartais ir daugiau.
Vis bandome paeksperimentuoti, bet iš tiesų šio vakaro patiekalai yra mamos sritis.
Jos kepti kūčiukai, virti kviečiai, pamerkti saldintame vandenyje, silkė su džiovintais baravykais, karpis drebučiuose, avižinis kisielius su medumi arba bruknių uogiene, spanguolių kisielius, džiovintų vaisių kompotas, mieliniai pyragai.
Ž.Kropaitė-Basiulė: Per Kūčias pas mus visuomet būna dvylika patiekalų, tik juos visus suneša močiutės. Tik jos ruošia patiekalus iš silkės ir grybų.
– O Kalėdoms?
S.Nainė: Neturime tradicinio patiekalo, kuris būtinai turi būti per Kalėdas. Kartais kepame antį, kartais vištą. Pasitariame visi šeimoje ir nusprendžiame, ką norime pasigaminti.
D.Morozovaitė: Kalėdų stalas pas mus įprastesnis. Patiekalai kiekvienais metais šiek tiek keičiasi, tačiau visada būna kepta antis arba žąsis. Kartu patiekiamos antienos lajuje keptos bulvės. Grįžę po šv. Mišių iš šaltos miestelio bažnyčios gardžiuojamės karšta raugintų kopūstų sriuba su aviena ar žąsiena. Tačiau turime ir tradicinį patiekalą – avižinį kisielių. Išvaizda šis patiekalas primena panakotą, o skoniu prilygsta natūraliam jogurtui, tik daug švelnesnio skonio.
Ž.Kropaitė-Basiulė: Turime nuostabias vaikų močiutes ir jos gyvena taip arti mūsų, tad netenka rūpintis maisto ruošimu ar gaminti ypatingo patiekalo. Tačiau labai mėgstu antį su apelsinais. Ją pradėjau kepti dar nuo karantino laikų, kai buvo galima užsisakyti maisto į namus, o antį belikdavo išsikepti.
– Ar turite kokių nors tradicijų, kurių advento laikotarpiu laikotės kasmet?
S.Nainė: Man atrodo, kad advento laikotarpiu dauguma žmonių stengiasi būti geresni. Tai ramybės ir susikaupimo metas. Mes – ne išimtis. Skubame, lekiame, verčiamės per galvą savo darbuose, tad artėjant šventėms stengiamės šiek tiek sustoti ir pasidžiaugti pakilia šventine nuotaika.
D.Morozovaitė: Advento laikotarpiu tiek vaikystėje, tiek dabar penktadieniais susilaikydavome nuo mėsiškų patiekalų. Ir dabar stengiuosi save kuo nors apriboti. Pavyzdžiui, atsisakyti to, kas man skanu, – desertų, saldumynų.
Stengiuosi suvartoti tai, kas yra šaldymo kameroje, kad sumažinčiau įprotį pirkti ir kaupti. Sąmoningai stengiuosi nepirkti nieko naujo. Peržiūriu spintą. Tikrai atsiranda drabužių, kuriais noriu pasidalinti su sese ar dukterėčiomis.
Apskritai stengiuosi susitvarkyti tai, ko visus metus nepavyksta. Vaikystėje prieš Kalėdas kuopdavome visus kampus. Labai gera susitvarkyti namus – net mintys išsivalo.
Draugė pasidalino labai gražia mintimi – vietoj interneto paskaityti Šventąjį Raštą. Manau, nustebtume pamatę, kiek daug perskaitėme. Mane žavi tylos pasninkas. Patylėti karštose situacijose, kai kyla noras pamokyti, atsikirsti, teisintis...
Mes tiek daugžodžiaujame! O kad neįžeisčiau ar neįskaudinčiau artimojo, geriau tyliai meldžiuosi.
Ž.Kropaitė-Basiulė: Su vaikais gaminame advento vainiką, ši tradicija atėjo iš jų darželio.
– Be ko negalite įsivaizduoti nė vienų švenčių?
S.Nainė: Be šeimos. Man šios šventės ir šeima – neatsiejami dalykai. Galima būti bet kur, bet svarbiausia, kad šeima būtų šalia.
D.Morozovaitė: Aš taip pat neįsivaizduoju šių švenčių be šeimos, be susitikimo su pačiais brangiausiais tėvų namuose. Be pirties ir įgriuvimo nuogu kūnu į sniegą išbėgus po kaitinimosi joje.
Be sąžinės patikrinimo ir apsivalymo, be kvepiančio šieno po staltiese. Taip pat be suklupimo maldai prieš Kūčių vakarienę, be apsikabinimų ir bučinių. Be vaikų džiaugsmo ir tėvų ašarotų akių. Be jaudulio, ar viską suspėjome. Be šv.Mišių ir Kalėdų giesmių. Be ramybės.
Ž.Kropaitė-Basiulė: Švenčių neįsivaizduoju be įtampos, pykčių ar nusivylimų, jog štai vėl atrodo, kad visos šventės turi būti tobulos, tačiau visuomet nutinka kažkas, kas tą tobulumo įsivaizdavimą sugriauna bent akimirkai.
Tad per šventes baimintis, kad kas nors su kuo nors susipyks, pasakys nesąmoningą tostą ar įskaudins, tikrai nereikia.
Atvirkščiai – reikėtų stengtis to nedaryti ir suprasti, kad mes gyvename labai trumpai, be to, tokiais neramiais laikais. Visai šalia mūsų, Ukrainoje, vyksta karas. Padėtis Izraelyje ir Gazos ruože padeda mums suprasti, kad 20 metų trukusi ramybė baigėsi ir bandymas prisivyti Vakarus jau nėra pagrindinis prioritetas.
Tokiomis aplinkybėmis turime dar labiau vertinti vieni kitus, o mažareikšmius dalykus tiesiog pamiršti.
Tačiau jei tai vis dėlto nepavyksta ir mes dėl ko nors susipykstame ar susierziname, nepamirškime, kad socialinė erdvė, kur viskas atrodo tobula, irgi meluoja. Tad visiškai normalu per šventes jaustis ir liūdnam, ir nelaimingam, ir piktam.
Dalios Morozovaitės avižinis kisielius
Reikės:
pakelio avižinių dribsnių
šilto virinto vandens
žiupsnelio druskos
cukraus pagal skonį
žiupsnelio citrinų rūgšties
Avižinius dribsnius reikia suberti į didesnį puodą ir užpilti šiltu virintu vandeniu. Vandens negailėkite, nes dribsniai jo sugeria itin daug. Ant viršaus turi tyvuliuoti dar tiek pat vandens, koks yra dribsnių sluoksnis. Puodą reikia apdengti drobele ir rauginti dvi dienas šiltoje patalpoje.
Trečią dieną dribsnius reikia nukošti per drobelę, masę gerai išsunkti kaip cepelinų tešlą. Dribsnių nebenaudosime. O skystį supilti į puodą, įberti druskos, šiek tiek cukraus ir šiek tiek citrinų rūgšties ir virti ant silpnos ugnies nuolat maišant. Labai svarbu, kad neprisviltų!
Kai skystis užverda, išpilstyti į dailius indelius ir palikti aušti. Vėliau sudėti į šaldytuvą.
Tiekti su bruknių uogiene arba medumi.
